Mūsų mokyklai – 20
Milda Tverkutė / 2018 m. birželio 18 d.
Pasitinkant mokyklos dvidešimtmetį, 5-8 kl. mokiniai dailės pamokose piešė plakatus. Piešiniais sveikino
mokyklą, kūrė šventės nuotaiką dailės raiškos priemonėmis. Mokytojos Milda ir Daiva
Nuotraukų galerija
Linkėjimai aštuntokams
Štai ir atėjo dar vienerių metų pabaiga, kai Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija turi išleisti
dar vieną pulką aštuntokų į platųjį pasaulį.
Mus mokykla užaugino, priglaudė po savo sparnu. O čia ir atėjo laikas mus paleisti į tikrą
gyvenimo sūkurį, kuris jau turėtų nunešti kiekvieną į savo vietą.
Šie aštuoneri metai praskrido kaip gražiausias paukštis ir tikrai, neslėpsim, nebuvo lengva. Buvo
šypsenų, ašarų, laimės ir nelaimės, karų ir taikos, bet viskas baigėsi kaip ir prasidėjo – su dideliu virpuliu
širdyse ir begale klausimų. Dar pamenu pirmąją savo Rugsėjo pirmosios šventę, kai jaudulys graužė vidų,
bet drąsiai žengiau pro šios mokyklos vartus. Netrukus su tokiu pat jauduliu turėsiu pro tuos vartus išeiti.
Nelengva, labai nelengva, palikti mokykloje draugystės prisiminimus, mylimiausius mokytojus,
auklėtoją, kurie buvo kaip šeima. Sunku atsisveikinti su atokiausiais mokyklos kampeliais, kur mėgdavome
būti per pertraukas.
Bet žinote, mieli būsimieji gimnazistai, tai bus nauja pradžia, naujos draugystės ir nauji
prisiminimai, nauji mokytojai ir auklėtojai, ir galiausiai, gimnazija – naujas etapas, ten toliau kursite savo
ateitį. Ir jei jau būsite paklausti, kuo norite būti užaugę, turėsite žinoti atsakymą.
Na, o Jums, būsimieji aštuntokai, aš palinkėsiu per ateinančius metus pasisemti kuo daugiau
patirties ir žinių, kad kitąmet, pavasario pabaigoje, jau turėtumėte savo kelią.
Benita
Liškauskaitė iš 8b
Dailės ir istorijos projektas ,,Pilaitės vaiduoklis,,
Milda Tverkutė / 2018 m. vasario 26 d.
Pilaitės gimnazijos mokiniai su istorijos mokytoju P.Bakanu 5 klasių mokiniams pasakojo
legendą apie Pilaitės vaiduoklį. Penktokai per istorijos pamokas rašė Pilaitės vaiduoklio istorijos tęsinį.
Dailės pamokose piešė kompozicijas šia tema naudodami mišrią raišką.
Nuotraukų galerija
Europos klubo veikla – Moliūgynas
Eglė Bridikienė / 2017 m. lapkričio 8 d.
Na, ir kaip jums rudenėlis? Mums jis labai gražus ir spalvotas, moliūgais papuoštas.
Šiemet Europos klubo nariai sukvietė visą būrį moliūgų dekoratorių pasidalinti savo gebėjimais ir
papuošti mokyklos vidinį kiemelį. Moliūgų susirinko visas ratas!
Europos klubo narių laukė daug darbų- moliūgus apžiūrėti, nufotografuoti, nuspręsti, kuris
gražiausias. Oi, koks tai sunkus darbas, juk vienas už kitą įmantresnis.
Taip pat mokiniai uždegė žvakeles prisimindami mirusiuosius.
Pasigrožėkite ir jūs.
Nuotraukų galerija
Europos klubo veikla – švenčiama šokolado diena
Loreta Kamarauskienė / 2017 m. spalio 9 d.
Pasaulyje šokolado diena švenčiama nuo 1995 m., jos pradininkai- prancūzai. Labai greitai šokolado
diena su savo tradicijomis ir ypatumais tapo populiari ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.
Europos klubo mokiniai jau tradiciškai švenčia šokolado dieną, tiesa, kiek vėliau nei visas pasaulis.
Juk šokoladas yra ne tik skanus, bet ir naudingas:
– šokolade esantis magnis gerina atmintį, pakelia nuotaiką,
– juodasis šokoladas gali padėti įveikti kosulį,
– šokolado aromatas mažina dirglumą ir subalansuoja emocijas.
Skanaus.:)
Nuotraukų galerija
Europos klubo veikla – išvyka į Europos komisijos atstovybę
Loreta Kamarauskienė / 2017 m. spalio 9 d.
Spalio 9 d. Europos klubo mokiniai vyko į užsiėmimą Europos informacijos centre (Gedimino pr. 16,
Vilnius). Išvykos tikslai : sužinoti daugiau apie Europos Sąjungą bei Europoje švenčiamą kalbų dieną.
Mokiniams buvo labai įdomu, ypač patiko „Proto mūšis“, laimėjo net dvi komandos iš penkių, kurios
surinko po 20 taškų. Nugalėtojai galėjo rinktis apdovanojimą: po sukutį arba atmintuką.
Visi mokiniai džiaugėsi puikia proga dalyvauti įdomioje pamokoje bei sužinoti svarbių istorinių faktų
apie Europą ir jos kalbas.
Nuotraukų galerija
Anglų kalbos dainų konkursas „Eclubvision 2016“
Loreta Kamarauskienė / 2016 m. gruodžio 11 d.
Gruodžio 8 d. Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijoje įvyko 7-8 klasių mokinių renginys,
anglų kalbos dainų konkursas „Eclubvision 2016“.
Renginį jau septintus metus iš eilės mokykloje organizuoja anglų kalbos mokytojos Renata
Žemaitienė, Eglė Bridikienė ir Loreta Kamarauskienė. Konkursui pasirengti padeda muzikos mokytojos
bei visų klasių auklėtojos, mokinių taryba ir jos vadovė Aušra Stravinskaitė bei Europos klubo
mokiniai. Garso ir apšvietimo reguliavimu rūpinasi fizikos mokytojas Valdemaras Purelis. Renginys
vyksta anglų kalba pagal pačių aštuntokų sukurtą scenarijų.
Šiemet mokiniai ne tik dainavo, vaidino, kūrė šou, bet net trys klasės grojo gyvai. Niekas
negali paneigti gyvos muzikos grožio, galbūt todėl mokiniai ir mokytojai daugiausiai balsų skyrė 8C
klasei. Antrą vietą užėmė savo artistiškumu žiūrovus pavergę 8D klasės mokiniai, na, o trečia vieta
teko 8PP klasei. Kiekviena dalyvavusi klasė buvo verta nugalėtojo vardo, nes vaikai labai stengėsi
parodyti viską, ką moka geriausiai. Septintų klasių mokinių debiutas buvo puikus, visi atliko dainas
šauniai. Visoms klasėms ir jų auklėtojams įteikti padėkos raštai už kūrybinę sėkmę dalyvaujant
konkurse.
Mokykla labai dėkoja šių metų konkurso rėmėjams:
UAB „Electronic house“, įsteigusiai pagrindinį prizą – 50Eur čekį,
UAB „Saulės drabužiai“ bei 8A klasės mokinio Justo Radžiūno šeimai, padovanojusiai
net 6 kg saldainių mokiniams.
Sveikiname dalyvavusius ir dėkojame visiems prisidėjusiems prie renginio organizavimo!
Loreta Kamarauskienė
Nuotraukos Eglės Bridikienės
Nuotraukų galerija
Naujas straipsnis
Šių metų spalio 3-7 dienomis mūsų mokyklos mokinius, mokytojus, tėvus ir svečius džiugino I-IV klasių paroda „Rudenio gėrybės atgyja“. Dėkojame darbelius sukūrusiems mokiniams ir jų tėvams, parodą organizavusiai mokytojai Redai Riukaitei.
Nuotraukų galerija
Literatų svetainė ,,Noriu pasakyti”. DANGUS (Fantastinis apsakymas)
Rašytojas: PIJUS MAKSELIS, 8pp klasės mokinys
Santrauka:
Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik
pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos
driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius,
glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už
mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.
Geležinis signalizacijos balsas sudraskė tylą.
– Tikslas pasiektas. Tikslas pasiektas. Objektas laivo radaruose. Vykdoma automatinė laivo
sustojimo operacija, – tonas buvo šaltas, automatinis, bet dabar atrodė rūstus, nepakeliamai slogus.
Nutilus pranešimui erdvėlaivyje įsiviešpatavo niūri tyla. Užgniaužtas kvapas tarsi prieš audrą.
Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik
pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos
driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius,
glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už
mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.
Laivo valgomajame susirinko trys keisti žmonės.
Ant stalo užsikėlęs kojas sedėjo Vickaras. Jo plaukai nerūpestingai susitaršę, akys apsiblaususios
migla, o lūpos be paliovos judančios, kuždančios žodžius, girdimus tik jo ausiai. Vyro pilkas žvilgsnis
dėbsojo į metalines sienas.
Pačiame apskrito valgomojo kampe slėpėsi Matila. Sustingusi it statula, ji slėpėsi nuo savo
bendrakeleivio akių, nubedusi savąsias į grindis. Jos plaukai beveik visi nuslinkę o veidas išblyškęs it
pienas.
Paskutinis pasirodė Adrijanas. Iš visų jis atrodė įprasčiausiai, dėvėjo tvarkingą erdvėlaivio uniformą ir
vešlius juodus plaukus buvo surišęs į kuklią uodegytę. Jis ėjo ramiu lengvabūdišku žingsniu. Veide
šmėkčiojo geranoriška šypsena.
– Sveikinu jus! – prakalbo jis, – pasiekėme savo išsvajotąjį tikslą!
Atsako jis negavo. Adrijanas prisėdo prie stalo ir žiūrėdamas į Vickarą tarė:
– Negi nesidžiaugi? – vyptelėjo jis, – iki kol praradai kalbos dovaną, tiesiog negalėdavai užsičiaupti,
kaip trokšti atvykti čionai!
Vickaras neatsakė. Jo lūpos tęsė negirdimą monologą. Adrijanas kiek laiko tikėjosi atsakymo, tada
tik numojo ranka ir pasisuko į Matilą. Ji susigūžė, pajutusi jo žvilgsnį.
– Gal tu norėtum prabilti?
Moteris kažką pasakė, bet Adrijanas neišgirdo. Jis pasilenkė, kad geriau girdėtų, ir ji pakartojo:
– Nekalbink jo.
– Kodėl gi? – nusistebėjo Adrijanas. Jis vogčiomis žvilgtelėjo į Vickarą. – Per tris mėnesius mūsų
kelionės abudu tarškėjome lyg dvi mamytės! Tik vėliau vargšelis nutilo.
– Taip, – įbedusi akis į grindis ištarė Matila, – kai išvykome, jis buvo kalbus. Vis dar yra. Negi nematai,
kaip lūpos kalba?
– Matau, – linktelėjo Adrijanas, – bet ką jis ten murma, nežinau.
Matila tylėjo. Galop vaikinui pabodo ją kalbinti. Jis jau sukosi, kai vėl išgirdo duslų balselį:
– Aš žinau. Jis meldžiasi.
– Kam?
– Dar nežino. Sako, kai nuskris į juodąją skylę, sužinos.
– Jis ten ieškos Dievo? – nesuvokė Adrijanas. Niekada Vickaras neminėjo esąs piligrimas.
– Aš jau radau, – pasigirdo šiurkštus, nemalonus balsas už nugaros. Vickaras dabar žiūrėjo į juodu
savo niūriomis, pilkomis akimis, – aš esu arčiausiai dangaus, negu bet koks žmogus istorijoje. Astronautai
skrido ir praskrido Vilem-284, bet nė vienas nesuprato, – Vickaras atlošė galvą ir sudžeržgė užgožta
neviltimi dvelkiančiu juoku, – niekas nesuvokė, jog čia yra Dangus.
Adrijano veidą paliko geranoriška šypsena. Jis pasisuko į langą. Vos už kelių centimetrų stiklo į juos
žvelgė ertmė erdvėlaikyje, praraja. Praryjanti šviesą ir spinduliuojanti tamsa. Adrijanas mostelėjo ranka
link Vilem-284 ir tarė:
– Čia Dangus? Nepyk, Vickarai, bet aš tematau didelę juodą skylę.
– Nes tu aklas, – rėžė vyras, – tik aš sugebu įžvelgti čia spalvą. Reikšmę. Kaip manai, kas slypi už
Įvykių horizonto? Kodėl gamta neleidžia mums dirstelėti į juodųjų skylių gelmes? Kadaise dangus mums
buvo nepasiekiamas ir mes manėme, kad ten gyvena Dievas su visais savo angelais. Bet pasiekėme
dangų ir ką mes išvydome? Tuštumą. Kelis debesis ir viskas. Užtat virš galvų driekėsi dar didesnė,
neaprėpiama visata. Mums leidžiama ją tyrinėti tiek, kiek tik sugebame. Tik vieno mes niekados
nesuvoksime. Niekada neišvysime. Štai! – jis tvirtai ištiesė pirštą į langą, – mes atradome Dangų! Tik
atsisakome tuo tikėti…
Vickaras iš susijaudinimo net pašoko nuo kedės. Atsakymui tegavęs suglumusią klausytojų tylą, jis
kažką suurzgė ir nudribo į kėdę. Jo žvilgsnis vėl apsiblausė ir lūpos tęsė savo maldą.
– Jis iškentėjo tiek daug, – atsiduso Matila, – vaikystėje dėl jo kaltės netyčia žuvo tėvas. Motina
prasigėrė iš sielvarto. Jam net pasisekė, kad susikrapštė pakankamai pinigų vykti į šią kelionę.
– Hmm… – numykė Adrijanas, – o kodėl tu keliauji? Juk ši kelionė bus mūsų paskutinė. Nejaugi tu irgi
ieškai čia Dangaus?
– Ne, – šyptelėjo Matila, – man dangus užgeso prieš amžius, – ji pakėlė sausas iš širdgėlos akis į
langą ir įsistebeilijo į juodąją skylę. – Žinai, kaip buvo atrasta Ji?
– Taip, – linktelėjo Adrijanas, – astronautas Vilemas Flauersas ją atrado du šimtai
aštuoniasdešimtaisiais metais.
– Jo visą laivą paglemžė ši juodoji skylė, bet, laimei, dar spėjo išsiųsti paskutinį signalą į žemę.
Vilemo vardu ir buvo praminta ši praraja.
– Suprantu, – linktelėjo vaikinas, – bet kodėl tu nori į ją nuskristi?
Moteriai buvo sunku ištarti tuos žodžius:
– Be nuotraukų ir visokios medžiagos, kuri pateko į Žemę, ten dar buvo vienas pranešimas. Man.
NASA agentai atvežė jį man į namus ir pasakė, be jokio liūdesio ar užuojautos, neva tai tik kasdienybė –
jūsų vyras mirė.
Adrijanas išpūtė akis iš nuostabos.
– Kas buvo parašyta tame pranešime?
Matila neašarojo, bet jos akys verkė. Ji išlemeno:
– Nieko… paprastas „aš tave myliu“… Vilemas niekada nebuvo originalus…
– Dėl jo tu skrendi į šią juodąją skylę?
– Aš negaliu be Vilemo gyventi. Galbūt sugebėčiau, jeigu jis nebūtų man išsiuntęs tos žinutės. Kai
užsimerkiu, aš matau jį. Kai aplinkui tyla, girdžiu, kaip jo lūpos ištaria man šiuos tris žodžius. Suprantu,
kad sugrįžti jam neįmanoma. Niekas negrįžta iš juodosios skylės… bet jeigu jis negrįš, tada aš atkeliausiu
pas jį.
Adrijanas keistai pažvelgė į moterį. Nepaisant aklos vilties žodžiuose, Matilos akys skendėjo
neviltyje. Pagavusi šį žvilgsnį, ji paaiškino:
– Išvysti Vilemą prie savo durų yra nulinis šansas. Bet vilties išvysti jį juodojoje skylėje man dar yra.
Galbūt ji maža. Galbūt šansas tik vienas iš trilijono, bet tai geriau nei nulis! Taip, ši mano viltis yra
paremta nežinojimu. Bet tas pats Vickarui, nors jis ir įsitikinęs, kad suvokia, – ji trūktelėjo pečiais, –
galbūt net Rojų ten rasiu.
– Galbūt, – atsiduso Adrijanas.
– O tu? Dėl ko tu skrendi į juodąją skylę? – pasidomėjo Matila.
Vaikinas nusijuokė. Moteris jo juoke pajuto virpančią melancholijos gaidelę.
– Aš… aš pats nežinau. Esu svajotojas. Žemė man per nuobodi. Lankiausi Marse, Alfa – Centauri…
visur tas pats. Visa visata tiesiog… nyki. Tuščia. Prisipažinsiu, Matila, aš neturiu tokių kilnių tikslų kaip
jūs. Aš tenoriu sužinoti, kas slypi už mūsų pasaulio sienų. Už… – jis pažvelgė į Vilem-284, – už Įvykių
horizonto. Man gyvenimas nėra toks brangus, kad laikyčiausi jo saugumo ir paprastumo. Visi žmonės
gimsta ir miršta – koks man skirtumas? Mano gyvybė man verta tik tiek, kiek bet kokio praeivio gatvėje.
Užtat čia, – jis dviem pirštais bedė į savo akis, – čia slypi mano tikrasis aš. Tas, kuris tau kalba, – jis
dirstelėjo į Vickarą, – mano siela, jei nori tuo tikėti. Ji trokšta patyrimo.
Adrijanas sustojo uždusęs ir nutilo. Giliai įkvėpė ir pasakė:
– Štai kodėl aš galvotrūkčiais leidžiuos į juodąją skylę. Visur kitur man nuobodu.
Centriniam laivo kompiuteriui buvo nurodyta sustoti kelias valandas prieš Vilem-284. Galbūt keleiviai
norėtų atsisveikinti su žeme – visgi ryšys tebebuvo įjungtas. Bet nė vienas net nelietė tolimo atstumo
komunikatorių. Jie tik nekantriai laukė tikslo. Trise jie buvo išvyti iš savo namų, vienaip ar kitaip, ir
tetroško galo. Matila laukė beviltiškomis akimis, Vickaras – apimtas aklo tikėjimo, o Adrijanas po savo
šypsena ir gražiomis akimis tiesiog spinduliavo abejingumu.
Juodoji skylė į juos įdėmiai žiūrėjo. Į Matilą žvelgė Vilemas, Vickarą stebėjo Dievas ir į Adrijaną žiūrėjo
tuštuma.
Sugaudė signalizacija ir laivas pajudėjo. Vilem-284 apėmė visą vaizdą už lango. Erdvėlaivis
nepaliaujamai šliaužė, artėjo prie Įvykių horizonto. Vieningai sutarškėjo visi aparatai, signalai ir terminalai.
Tada vienas po kito išsijungė ir teliko tamsa.
Tik Vickaro akys viltingai žybsėjo, o lūpos išsiviepė į plačią šypseną.
Literatų svetainė „NORIU PASAKYTI“
Šiemet, 2016-2017 m.m., mūsų jaunieji rašytojai buriasi į literatų svatainę „Noriu pasakyti“. Šioje
svatainėje gali jėgas išbandyti bet kuris penktos – aštuntos klasės mokinys. Tačiau pirmiausiai savo
kūrinėlį turi parodyti svetainės įkūrėjoms, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojoms Danutei Kasiulevičienei
ir Genei Remeikienei.
Žinoma, kiekvienas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas gali čia talpinti geriausius savo mokinių
kūrybinius darbelius, bet literatų būrelio veikla – kryptinga: su savo siekiais, uždaviniais, programa.
Svajojame suorganizuoti 2017-tų metų gegužę pirmąjį progimnazijoje „Poezijos pavasarėlį“, kurio
laureatai įgis teisę dalyvauti Pilaitės bendruomenės organizuojamajame „Poezijos pavasaryje“ kartu su
žymiais Pilaitės, Vilniaus poetais. O gal ir pirmąją bendrą savos kūrybos knygelę išleisime… Juk galime
pasvajoti!
O dabar šiais naujais mokslo metais savo sonetus Literatų svetainėje „Noriu pasakyti“ publikuoja jau
girdėti mokyklos kūrėjai: 7d klasės mokiniai Diana Kornilova, Aistė Sotvaraitė, Kristijonas Kybartas,
Viktorija Kornilova.
Pasaulis sukasi ratu
Pasaulis sukasi ratu
Ir metų keičiasi laikai.
Ir būna linksma, įdomu,
Bet rudenį nuliūsta net vaikai…
Kai lyja ir lauke niūru,
Jaučiuosi aš blogai.
Ir tuo metu liūdžiu,
Nes ir kieme nebežaidžia vaikai.
Man vasarėlė atminty –
Jauki, šilta, linksmoji.
Bet kaupias lietūs debesy
Ir vėl būnu liūdnoji.
Bet pagalvoju: „Tuoj žiema!“
Ir liūdesio jau nebėra! (Autorė Diana Kornilova, 7d kl.)
***
Tai lyg mįslė niekieno neįminta,
Tai lyg visų namai,
Kur šildo ir globoja…
Įdomu – kas gi tai?
Tas pasaulis, tie namai
Ne tik šildo ir globoja,
Nes pavirsta dažnai
Liūdesio pilnais laukais…
Ir aš sėdėdavau tuose laukuose,
Kur neužklysta jokie paukščiai.
Ir aš pavirsdavau kažkuo,
Ko nieks nemėgsta, žiūri baugščiai…
O kai surasdavau aš kelią iš tų laukų,
Džiaugsmingai bėgdavau sutikt tėvų! (Aistė Sotvaraitė, 7d kl.)
Gyvenimo giria
Gyvenimas kaip miškas: tai tamsus, tai šviesus.
Eini kur nori, bet nežinai, kas bus.
Kas laukia už medžių tamsioje naktyje,
Kas nutiks dienos šviesos glėbyje.
Kai matai viltyje skylę,
Noris sušukt: „Kodėl tu tokia žiauri, Gyvenimo giria!?“
Bet tau šaukt nereikėtų,
Jei tą skylę užlopyt mokėtum.
Pro visus lapus šviesa prasiskverbia,
Tada laimės lobį lengviau surandi.
Laimė kiekvieno Gyvenime verpia –
Ją aptikęs laimingu tampi.
Tamsoje pasiduoti nereikia,
Nes tamsos duobės kažkada pasibaigia. (Kristijonas Kybartas, 7d kl.)
Pasaulis, kurio nepastebime
Visi žmonės skuba skuba,
Į mokyklą, namus, į darbus.
Jie nepastebi, kas juos supa –
Nes mato tik savo brangius telefonus.
Jie nepastebi pasaulio grožio,
Jie negirdi gamtos garsų.
Nesiklauso paukščių giesmių,
Neužuodžia gėlių kvapų.
Daug kas gamtos nevertina:
Miškuos mėto šiukšles.
Medžius nesodinę kerta,
Trypia lauko gėles.
Nekirsk medžių, žmogau,
Pasodink bent vieną, pačiam bus gražiau! (Viktorija Kornilova, 7d kl.)
2018 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas