Tarptautinė mokyklų bibliotekų diena
Danguolė Matulevičienė / 2021 m. 9 lapkričio d.
Jau daug metų spalio viduryje minime Tarptautinę mokyklų
bibliotekų dieną.
Nors kalendoriuje tai spalio 16-oji, ta proga veikla
bibliotekoje vyksta visą spalio mėnesį. Pirmokėliai supažindinami
su knygų šventove – biblioteka. Į skaitytojų gretas priimami
antrų klasių mokiniai. Penktų klasių mokiniams pristatomos
rekomenduojamos perskaityti knygos, aptariami jų žanrai. O
mokiniai ir mokytojai stengiasi bibliotekai padovanoti knygų,
kurias perskaitė ir norėtų jomis pasidalyti su kitais. Šiais metais
dar ir laivą padarėme, kurio stiebą papuošė vėliavėlės su
mokinių mėgstamiausių knygų pavadinimais ir jų autoriais.
Gal dar neįrašei savo mėgstamos knygos? Užeik į biblioteką.
Pasidalink gražia skaitymo patirtimi.
Keliaukime per Mokslo ir žinių šalį su knyga!
Už pagalbą ir renginio idėjas dėkojame dailės mokytojoms
Mildai Tverkutei ir Daivai Varslavėnienei ir lietuvių kalbos mokytojai Joanai Jakubickaitei.
Nuotraukų galerija
Europos klubas tyrinėja Pilaitę
Loreta Kamarauskienė / 2021 m. 20 spalio d.
   Mūsų mokyklos Europos klubo aktyviausi mokiniai spalio 13 d.  iškeliavo tyrinėti savo  gyvenamą aplinką. Dalinamės mokinių įspūdžiais. 
      Viltė: man labai patiko vandens malūnas , gyvenu septynerius metus čia, bet nebuvau ten buvusi. Labai smagu buvo kopti į piliakalnį. 
      Nida:  o man patiko susirasti naujų draugų. 
      Evija: gyvenu nuo gimimo ir Pilaitę gerai pažįstu, bet niekada nesu buvusi vandenvalos stotyje, sužinojau apie baltų vienybės dieną ir pagonių šventes. 
      Miglė: man patiko pats ėjimas ir buvimas gamtoje, buvo labai smagu.
Europos klubas
,,Vasara ir gamta mus įkvepia”
Ana Podberezkina / 2021 m. 31 rugpjūčio d.
2021-08-25
Vyko 17-OJI 1–8 KLASIŲ SOC. REMTINŲ MOKINIŲ VASAROS STOVYKLA. Mokiniai su technologijos
mokytojomis Ana Podberezkina ir Olga Rinkevičienė kūrė iš gamtinių medžiagų- ,,iš nieko“ koliažus.
Stovyklos mokiniai iš pat pradžių piešė eskizus būsimam meno kūriniui – koliažui, o po to tik klijavo ant
plokštumos iš gamtinių medžiagų kompoziciją. Buvo naudojami akmenukai, įvairūs augalai, šakos, tai, ką
mums gamtos aplinkinis pasaulis padovanojo. Mokiniai buvo kupini teigiamų emocijų ir įspūdžių, nes toks
kūrybinis procesas buvo patirtas pirmą kartą kūrybinėje veikloje. Mokiniai ir organizatoriai liko patenkinti
rezultatu.
Nuotraukų galerija
„VILNIAUS KONTRASTAI“ miniatiūrose
Daiva Varslavėnienė / 2021 m. 7 balandžio d.
Aštuntų klasių mokiniai miniatiūrose piešė Vilniaus motyvus. Pamokos – virtualios. Todėl su mokiniais
susitikus ekranuose, pagrindinis iššūkis – kaip motyvuoti mokinį, kuris neišėjęs iš namų prisimintų savo
miesto panoramą ir susietų užduotį su miesto aplinka? Dailės pamokoje išsiaiškinome, ką reiškia žodis ,,
kontrastas“ ir kaip jį išreikšti popieriaus lape vizualiai. Mokiniai gretino skirtingus architektūrinius
motyvus, ieškojo turisto akiai nematomų erdvių. Vieni mokiniai kompozicijas kūrė per skirtingus dydžius,
kiti – per spalvas. Kai kurie per senas ir naujas formas, sujungdami praeitį ir dabartį. Aštuntokai,
piešdami miniatiūras, rinkosi įvairius meninius raiškos būdus piešiniui užbaigti.
Dailės mokytojos Daiva ir Milda
Nuotraukų galerija
Draugystė
Milda Tverkutė / 2021 m. 29 kovo d.
Sąmoningumo didinimo mėnuo be patyčių.
5d, 5p, 5pp, 6d, 6pp, 7pp, 8d, 8p, 8e klasių mokinių piešinių paroda, kurios pavadinimas ,,Draugystė“.
Per dailės pamokas kalbėjomės, kas yra draugystė, aptarėme, kas piešinyje gali draugauti. Motyvus
mokiniai rinkosi patys, komponavo žmones, gyvūnus, augalus, gamtos reiškinius ir netgi planetas.
Dailės mokytojos Daiva ir Milda, soc. pedagogė Dainora
Nuotraukų galerija
Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji
Milda Tverkutė / 2021 m. 18 vasario d.
5,6,8 klasių mokiniai savo piešiniais sveikina Lietuvą. Penktokai iliustravo pasirinktą lietuvišką mįslę arba
patarlę. Šeštokai, piešdami lietuviškus motyvus, bandė išreikšti erdviškumą plokštumoje. Aštuntokai,
vaizduodami tautinius simbolius piešinyje, skaidė kubistiškai.
Dailės mokytojos Milda ir Daiva
Nuotraukų galerija
Menų projektas ,, Apkabinkime žemę,, Dailės tema ,,Žemės menas. Žodis. Linija.Apskritimas,,
Milda Tverkutė / 2020 m. 16 birželio d.
Žemės menas atsirado 20a. 7 deš. kaip priešprieša parodų galerijų ir muziejų dailei;tai ekologinis
judėjimas prieš aplinkos užterštumą. Priešindamiesi dirbtinių medžiagų pomėgiui žemės meno kūrėjai
vartojo gamtines medžiagas – smėlį, akmenis, šakas, šaknis, lapus, vandenį. Tokie kūriniai yra
trumpaamžiai, keičiasi veikiami lietaus, vėjo. Menininkai siekė sužadinti žmogaus emocijas, išjudinti jį iš
sąstingio, įprastos gyvenimo vagos, priversti pradėti ieškoti, tyrinėti gamtą, pamatyti ir net įsiklausyti į
šalia egzistuojantį grožį.
Mokiniai, naudodami natūralias medžiagas, turėjo sukurti įvairias kompozicijas. Penktokai komponavo žodį,
susijusį su gamta, šeštokai dėliojo apvalios formos kompoziciją, septintokai ir aštuntokai ieškojo kaip
originaliai sukurti linijinę kompoziciją.
Dailės mokytojos Milda ir Daiva
Nuotraukų galerija
Viskas iš taškelių
Milda Tverkutė / 2020 m. 16 birželio d.
2d, 3d, 4d, 5-6 klasių mokiniai nuotolinio mokymo laikotarpiu kūrė kompozicijas puantilizmo technika. Tai
yra toks būdas, kai vaizdas piešiamas tik iš taškelių. Šią techniką mėgo dailininkai impresionistai,
neoimpresionistai. Taip pat V.Van Gogas. Mokiniai pirmiausia susipažino su dailininkų kūriniais, atliktais šia
technika. Po to pasirinkę motyvą ir spalvotas priemones kūrė savo kompozicijas. Dalinomės
įdomiausiomis.
Dailės mokytojos Milda T. ir Daiva V.
Nuotraukų galerija
Pilaitės vėjo malūnas
Administratorius / 2020 m. 10 birželio d.

                     
       Žmogus kurdamas išreiškia save, kūryba jam yra tarsi priemonė, padedanti parodyti savo jausmus. Lietuvių kalbos pamokose vaikai mokosi ne tik taisyklingai rašyti, įdėmiai skaityti bei nagrinėti grožinės literatūros tekstus, bet ir patys kuria pasakojimus, miniatiūras, eilėraščius… Knygoje ,,Pilaitės vėjo malūnas“ pateikiami įdomiausi Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos mokinių kūrybiniai darbai, kuriuos atrinko lietuvių kalbos mokytojos Elena Palubinskienė, Danutė Kasiulevičienė, Diana Kadzevičienė, Jolanta Zagurskienė, Joana Jakubickaitė, Vitalija Subačiūtė, Rima Striogaitė. Iš viso knygelėje yra publikuojami 57 literatūriniai darbai, papuošti iliustracijomis. Vaikai, taikydami įvairias raiškos priemones, kūrė spalvingas, nuotaikingas iliustracijas savo kūriniams. Iliustruojant mokinius konsultavo dailės mokytojos Daiva Varslavėnienė ir Milda Tverkutė. Knygelės išleidimo sumanytoja ir koordinatorė – direktoriaus pavaduotoja ugdymui Renata Kraus. Ši mokinių kūrybos knygelė – ne paskutinė. 
Nuotraukų galerija
Literatų svetainė ,,Noriu pasakyti”. DANGUS (Fantastinis apsakymas)
Rašytojas: PIJUS MAKSELIS, 8pp klasės mokinys
Santrauka:
Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik
pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos
driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius,
glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už
mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.
Geležinis signalizacijos balsas sudraskė tylą.
– Tikslas pasiektas. Tikslas pasiektas. Objektas laivo radaruose. Vykdoma automatinė laivo
sustojimo operacija, – tonas buvo šaltas, automatinis, bet dabar atrodė rūstus, nepakeliamai slogus.
Nutilus pranešimui erdvėlaivyje įsiviešpatavo niūri tyla. Užgniaužtas kvapas tarsi prieš audrą.
Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik
pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos
driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius,
glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už
mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.
Laivo valgomajame susirinko trys keisti žmonės.
Ant stalo užsikėlęs kojas sedėjo Vickaras. Jo plaukai nerūpestingai susitaršę, akys apsiblaususios
migla, o lūpos be paliovos judančios, kuždančios žodžius, girdimus tik jo ausiai. Vyro pilkas žvilgsnis
dėbsojo į metalines sienas.
Pačiame apskrito valgomojo kampe slėpėsi Matila. Sustingusi it statula, ji slėpėsi nuo savo
bendrakeleivio akių, nubedusi savąsias į grindis. Jos plaukai beveik visi nuslinkę o veidas išblyškęs it
pienas.
Paskutinis pasirodė Adrijanas. Iš visų jis atrodė įprasčiausiai, dėvėjo tvarkingą erdvėlaivio uniformą ir
vešlius juodus plaukus buvo surišęs į kuklią uodegytę. Jis ėjo ramiu lengvabūdišku žingsniu. Veide
šmėkčiojo geranoriška šypsena.
– Sveikinu jus! – prakalbo jis, – pasiekėme savo išsvajotąjį tikslą!
Atsako jis negavo. Adrijanas prisėdo prie stalo ir žiūrėdamas į Vickarą tarė:
– Negi nesidžiaugi? – vyptelėjo jis, – iki kol praradai kalbos dovaną, tiesiog negalėdavai užsičiaupti,
kaip trokšti atvykti čionai!
Vickaras neatsakė. Jo lūpos tęsė negirdimą monologą. Adrijanas kiek laiko tikėjosi atsakymo, tada
tik numojo ranka ir pasisuko į Matilą. Ji susigūžė, pajutusi jo žvilgsnį.
– Gal tu norėtum prabilti?
Moteris kažką pasakė, bet Adrijanas neišgirdo. Jis pasilenkė, kad geriau girdėtų, ir ji pakartojo:
– Nekalbink jo.
– Kodėl gi? – nusistebėjo Adrijanas. Jis vogčiomis žvilgtelėjo į Vickarą. – Per tris mėnesius mūsų
kelionės abudu tarškėjome lyg dvi mamytės! Tik vėliau vargšelis nutilo.
– Taip, – įbedusi akis į grindis ištarė Matila, – kai išvykome, jis buvo kalbus. Vis dar yra. Negi nematai,
kaip lūpos kalba?
– Matau, – linktelėjo Adrijanas, – bet ką jis ten murma, nežinau.
Matila tylėjo. Galop vaikinui pabodo ją kalbinti. Jis jau sukosi, kai vėl išgirdo duslų balselį:
– Aš žinau. Jis meldžiasi.
– Kam?
– Dar nežino. Sako, kai nuskris į juodąją skylę, sužinos.
– Jis ten ieškos Dievo? – nesuvokė Adrijanas. Niekada Vickaras neminėjo esąs piligrimas.
– Aš jau radau, – pasigirdo šiurkštus, nemalonus balsas už nugaros. Vickaras dabar žiūrėjo į juodu
savo niūriomis, pilkomis akimis, – aš esu arčiausiai dangaus, negu bet koks žmogus istorijoje. Astronautai
skrido ir praskrido Vilem-284, bet nė vienas nesuprato, – Vickaras atlošė galvą ir sudžeržgė užgožta
neviltimi dvelkiančiu juoku, – niekas nesuvokė, jog čia yra Dangus.
Adrijano veidą paliko geranoriška šypsena. Jis pasisuko į langą. Vos už kelių centimetrų stiklo į juos
žvelgė ertmė erdvėlaikyje, praraja. Praryjanti šviesą ir spinduliuojanti tamsa. Adrijanas mostelėjo ranka
link Vilem-284 ir tarė:
– Čia Dangus? Nepyk, Vickarai, bet aš tematau didelę juodą skylę.
– Nes tu aklas, – rėžė vyras, – tik aš sugebu įžvelgti čia spalvą. Reikšmę. Kaip manai, kas slypi už
Įvykių horizonto? Kodėl gamta neleidžia mums dirstelėti į juodųjų skylių gelmes? Kadaise dangus mums
buvo nepasiekiamas ir mes manėme, kad ten gyvena Dievas su visais savo angelais. Bet pasiekėme
dangų ir ką mes išvydome? Tuštumą. Kelis debesis ir viskas. Užtat virš galvų driekėsi dar didesnė,
neaprėpiama visata. Mums leidžiama ją tyrinėti tiek, kiek tik sugebame. Tik vieno mes niekados
nesuvoksime. Niekada neišvysime. Štai! – jis tvirtai ištiesė pirštą į langą, – mes atradome Dangų! Tik
atsisakome tuo tikėti…
Vickaras iš susijaudinimo net pašoko nuo kedės. Atsakymui tegavęs suglumusią klausytojų tylą, jis
kažką suurzgė ir nudribo į kėdę. Jo žvilgsnis vėl apsiblausė ir lūpos tęsė savo maldą.
– Jis iškentėjo tiek daug, – atsiduso Matila, – vaikystėje dėl jo kaltės netyčia žuvo tėvas. Motina
prasigėrė iš sielvarto. Jam net pasisekė, kad susikrapštė pakankamai pinigų vykti į šią kelionę.
– Hmm… – numykė Adrijanas, – o kodėl tu keliauji? Juk ši kelionė bus mūsų paskutinė. Nejaugi tu irgi
ieškai čia Dangaus?
– Ne, – šyptelėjo Matila, – man dangus užgeso prieš amžius, – ji pakėlė sausas iš širdgėlos akis į
langą ir įsistebeilijo į juodąją skylę. – Žinai, kaip buvo atrasta Ji?
– Taip, – linktelėjo Adrijanas, – astronautas Vilemas Flauersas ją atrado du šimtai
aštuoniasdešimtaisiais metais.
– Jo visą laivą paglemžė ši juodoji skylė, bet, laimei, dar spėjo išsiųsti paskutinį signalą į žemę.
Vilemo vardu ir buvo praminta ši praraja.
– Suprantu, – linktelėjo vaikinas, – bet kodėl tu nori į ją nuskristi?
Moteriai buvo sunku ištarti tuos žodžius:
– Be nuotraukų ir visokios medžiagos, kuri pateko į Žemę, ten dar buvo vienas pranešimas. Man.
NASA agentai atvežė jį man į namus ir pasakė, be jokio liūdesio ar užuojautos, neva tai tik kasdienybė –
jūsų vyras mirė.
Adrijanas išpūtė akis iš nuostabos.
– Kas buvo parašyta tame pranešime?
Matila neašarojo, bet jos akys verkė. Ji išlemeno:
– Nieko… paprastas „aš tave myliu“… Vilemas niekada nebuvo originalus…
– Dėl jo tu skrendi į šią juodąją skylę?
– Aš negaliu be Vilemo gyventi. Galbūt sugebėčiau, jeigu jis nebūtų man išsiuntęs tos žinutės. Kai
užsimerkiu, aš matau jį. Kai aplinkui tyla, girdžiu, kaip jo lūpos ištaria man šiuos tris žodžius. Suprantu,
kad sugrįžti jam neįmanoma. Niekas negrįžta iš juodosios skylės… bet jeigu jis negrįš, tada aš atkeliausiu
pas jį.
Adrijanas keistai pažvelgė į moterį. Nepaisant aklos vilties žodžiuose, Matilos akys skendėjo
neviltyje. Pagavusi šį žvilgsnį, ji paaiškino:
– Išvysti Vilemą prie savo durų yra nulinis šansas. Bet vilties išvysti jį juodojoje skylėje man dar yra.
Galbūt ji maža. Galbūt šansas tik vienas iš trilijono, bet tai geriau nei nulis! Taip, ši mano viltis yra
paremta nežinojimu. Bet tas pats Vickarui, nors jis ir įsitikinęs, kad suvokia, – ji trūktelėjo pečiais, –
galbūt net Rojų ten rasiu.
– Galbūt, – atsiduso Adrijanas.
– O tu? Dėl ko tu skrendi į juodąją skylę? – pasidomėjo Matila.
Vaikinas nusijuokė. Moteris jo juoke pajuto virpančią melancholijos gaidelę.
– Aš… aš pats nežinau. Esu svajotojas. Žemė man per nuobodi. Lankiausi Marse, Alfa – Centauri…
visur tas pats. Visa visata tiesiog… nyki. Tuščia. Prisipažinsiu, Matila, aš neturiu tokių kilnių tikslų kaip
jūs. Aš tenoriu sužinoti, kas slypi už mūsų pasaulio sienų. Už… – jis pažvelgė į Vilem-284, – už Įvykių
horizonto. Man gyvenimas nėra toks brangus, kad laikyčiausi jo saugumo ir paprastumo. Visi žmonės
gimsta ir miršta – koks man skirtumas? Mano gyvybė man verta tik tiek, kiek bet kokio praeivio gatvėje.
Užtat čia, – jis dviem pirštais bedė į savo akis, – čia slypi mano tikrasis aš. Tas, kuris tau kalba, – jis
dirstelėjo į Vickarą, – mano siela, jei nori tuo tikėti. Ji trokšta patyrimo.
Adrijanas sustojo uždusęs ir nutilo. Giliai įkvėpė ir pasakė:
– Štai kodėl aš galvotrūkčiais leidžiuos į juodąją skylę. Visur kitur man nuobodu.
Centriniam laivo kompiuteriui buvo nurodyta sustoti kelias valandas prieš Vilem-284. Galbūt keleiviai
norėtų atsisveikinti su žeme – visgi ryšys tebebuvo įjungtas. Bet nė vienas net nelietė tolimo atstumo
komunikatorių. Jie tik nekantriai laukė tikslo. Trise jie buvo išvyti iš savo namų, vienaip ar kitaip, ir
tetroško galo. Matila laukė beviltiškomis akimis, Vickaras – apimtas aklo tikėjimo, o Adrijanas po savo
šypsena ir gražiomis akimis tiesiog spinduliavo abejingumu.
Juodoji skylė į juos įdėmiai žiūrėjo. Į Matilą žvelgė Vilemas, Vickarą stebėjo Dievas ir į Adrijaną žiūrėjo
tuštuma.
Sugaudė signalizacija ir laivas pajudėjo. Vilem-284 apėmė visą vaizdą už lango. Erdvėlaivis
nepaliaujamai šliaužė, artėjo prie Įvykių horizonto. Vieningai sutarškėjo visi aparatai, signalai ir terminalai.
Tada vienas po kito išsijungė ir teliko tamsa.
Tik Vickaro akys viltingai žybsėjo, o lūpos išsiviepė į plačią šypseną.
2021 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas