Knygų dėžutė – kitoks savarankiško skaitymo aptarimo būdas
Besibaigiantis trimestras literatūros pamokose dvelkia nuveiktų darbų reziumavimu, rezultatų
apibendrinimu. Paskutiniąją trimestro savaitę mokiniai atsiskaito per tris mėnesius perskaitytas knygas – į
pamokas atsineša užpildytą skaitytojo dienoraštį, prieš klasę papasakoja apie didžiausią įspūdį palikusią
knygą. Kad pasakojimas įgautų vizualumo, šį trimestrą 5p, 5p/f ir 6c kl. mokinių buvo paprašyta
pasigaminti kūrybinį darbą – knygų dėžutę.
Mokinių dėžutės akimirksniui tapo simbolių nameliais. Vieni dekoravo dėžutes spalvotu
popieriumi, kiti – folijos lakštais, treti – piešė, dar kiti – karpė, klijavo, lankstė. Atsirado ir elektronikos
mėgėjų, kurie sugebėjo įkomponuoti dėžutėn net besisukančius propelerius! Į dėžutes jaunieji skaitytojai
sudėjo pagrindinius atributus, tiesiogiai susijusius su pristatomos knygos siužetu, pagrindiniais veikėjais,
erdvės detalėmis. Pristatant knygą, mokinys turėjo pakomentuoti, kodėl pasirinko būtent tokį savo
knygų dėžės dizainą, kodėl užakcentavo būtent tokius simbolius.
Smagu buvo klausytis nuoširdžių mokinių pristatymų. Kiekvienas jų atrodė labai įsijautęs,
susidomėjęs, motyvuotas. Pasakodami apie knygas, komentuodami dėžučių turinį, mokiniai ne tik ugdėsi
viešojo kalbėjimo gebėjimą, kovojo su natūraliai užplūdusiu jauduliuku, bet ir dalinosi patirtimi,
rekomendacijomis, mokėsi išklausyti vieni kitų, užduoti klausimus ir į juos atsakyti, argumentuoti savo
nuomonę.
Šiuo metu 125 kab. puikuojasi dešimtys kruopščiai sukurtų knygų dėžučių – kiekviena su
savąja istorija, savais išgyvenimais. Norintys pasidairyti, įsikvėpti ar šiaip – kitaip praleisti laiką tarp
pamokų – pertraukų metu yra kviečiami į laikiną ,,Knygų dėžių muziejų“.
Lietuvių k. mokytojas Igoris Zujevas
Pamoka su knyga
Prancūzų švietėjas, literatas, filosofas Šarlis Monteskjė (Charles de Montesquieu) mokė:
norint atsikratyti blogų, nepakeliamų minčių, tereikia imtis skaitymo; jis tuoj pat užvaldo dėmesį ir nuveja
tas negeras mintis šalin. Šių žodžių ,,svoriu“ įsitikino ir progimnazijos 5p, 5p/f klasių mokiniai, vieną
literatūros pamoką iškeitę į… knygą.
<…> O kas bus, jei jie nesupras? Kas, jei vis dėlto neskaito ir rytoj visi į pamoką ateis
tuščiomis? Liepiau mokiniams atsinešti savo šiuo metu skaitomą knygą. Iš mokinių žvilgsnių supratau,
kad tokių literatūros namų darbų jie tikrai nesitikėjo. Pasibaigus antrajai pamokai, kaip visada ėjau
praverti lango, kad išsivėdintų kabinetas. Nejučiomis nugirdau, ką išeidami aptarinėjo penktokai (kalba
taisyta):
– Tai kam čia tų knygų mokytojui prisireikė?
– Nežinau. Gal kokią parodą darys…
– Netikiu, kabinete ir taip daug knygų.
– Jau įsivaizduoju, koks bus rytojaus pamokos uždavinys: perskaitę šimtą puslapių, gebėsime rasti
penkiasdešimt metaforų, trisdešimt palyginimų…
Durys užsivėrė, todėl taip ir neišgirdau pamokos uždavinio tęsinio. O ir kitądien viskas
susidėliojo šiek tiek kitaip, nei įprasta. Pamoka neprasidėjo uždavinio paskelbimu, datos priminimu.
Mokinių paprašiau išsitraukti atsineštas knygas ir… skaityti.
Skaitymo malonumų nevaržė net vieta suole – drąsiausi išbandė naujas mokymosi erdves prie radiatorių.
Nors laikas buvo ankstyvas – pirmosios pamokos – nenugirdau ryto laikotarpiui būdingų žiovavimų ar
pasirąžymų. Knygų išgyvenimai siurbte siurbė penktokų dėmesį, taip ir nepastebėjau, kur prapuolė
pamokos laikas.
Prisiminiau, ką prieš keletą dienų mokiniai rašė apie knygas ir skaitymo svarbą savo
samprotavimuose:
,,Knygos man yra labai įdomios. Jose veikėjai patiria daug įvairių nuotykių ir man knyga ir labai brangus
daiktas, kurio į nieką nemainyčiau“ (Vakarė, 5p/f).
,,Knyga – tai šaltinis, iš kurio mes semiamės žinių. Kai buvau mažas, labai mėgau, kad knygas man
skaitytų mama. Dabar paaugau ir knygas jau galiu skaityti savarankiškai“ (Vaigintas, 5p/f).
Matyt, labai svarbu išmokti stabtelėti, ,,atsiplešti“ nuo visų išmaniųjų telefonų,
kompiuterių bei rasti bent šiek tiek laiko skaitymui. Skaitantis žmogus – madingas žmogus, tuo pamažu
įsitikina ir patys mokiniai.
Tarpdalykinės integracijos svarba
admin / 2015 m. 25 lapkričio d.
Literatūros pamokose, atverdami puslapius į lietuvių liaudies dainos pasaulį ir jo sampratą, mokiniai
pastebi, kaip toli esame nuėję nuo senojo dainos konteksto siužetinių linijų, meninės raiškos priemonių
bei kitų komponentų. Grįžtame į istorinį protėvių laikmetį, iš naujo pažindami tautos etninį charakterį,
gimtojo žodžio spalvingumą, išgyvendami bendrystės jausmą. Bendrystę galime pajusti tik tada, kai
įsijungia suderintas tarpdalykinis ryšys.
Pirmadienį, t.y. lapkričio 23 dieną, bibliotekoje 8a ir 8b klasių mokiniai dalyvavo literatūros –
muzikos pamokoje, kurios tikslas buvo apibendrinti gautas žinias ir gyvai perteikti dainos melodiją.
Mokiniai atėjo atsakingai pasiruošę, išsakė nuomonę, pasamprotavo, bibliotekos darbuotoja Danguolė
Maciulevičienė vaizdingai papasakojo apie nueitą savo kelią nuo ankstesnio dainos supratimo iki dabar.
Mokytoja Kristina Žebrauskaitė su muzikos būrelio nariais (5pf klasės mokiniais) atgaivino itin
senovinių dainų melodijas, išryškino jų švelnų lyrizmą. Viskas buvo svarbu.
Mokytoja Danutė Kasiulevičienė
Ruduo ėjo ir praėjo
Gitana Kučinskienė / 2015 m. 23 lapkričio d.
Ruduo ėjo ir praėjo nusinešdamas paskutinį šalnos pakąstą ir spalvų išmargintą medžio lapą, liko tik
gražūs prisiminimai apie rudeninę saulę, pliaupiantį lietų, vorus ir voratinklius, gėrybių pilną mišką,
išskrendančius paukščius, žiemai besiruošiančius gyvūnėlius. Pasidžiaukime paskutinėmis rudens
akimirkomis, kurios atsispindi pradinių klasių mokinių darbuose, eksponuojamuose mokyklos ir klasių
stenduose.
Gamta kaip laisvės įrodymas
„Aišku, aš galėčiau apsieti ir be gėlių, bet jos padeda man išsaugoti pagarbą pačiam sau, nes įrodo,
kad mano rankos ir kojos nesukaustytos kasdieninių rūpesčių. Jos – mano laisvės įrodymas“ –
samprotauja iškilus indų poetas, kompozitorius, Nobelio literatūros premijos laureatas R. Tagorė.
Gamtinės laisvės ieškodami ir mes, 5P klasės mokiniai, kartu su auklėtoju I. Zujevu ir anglų kalbos
mokytoja A.Adamonyte, rudeniškai žvarbią rugsėjo 25-osios popietę patraukėme į Kairėnus, kur įsikūręs
Vilniaus universiteto Botanikos sodas.
Atvykome į Botanikos sodą neeiliniu laiku – tądien sodas pasinėrė į „Tyrėjų nakties“ šurmulį. Emiliukai
juk taip pat mažieji tyrėjai – kalbos, gamtos, kitų mus supančių aplinkos detalių… Mūsų laukė šauni
edukacinė programa „Vaisinių augalų atpažinimas“, kurios metu penktokai ne tik išklausė trumpą
paskaitėlę apie įvairiausias uogas, jų augimo subtilybes, bet taip pat ir turėjo galimybę įgytas teorines
žinias pritaikyti praktikoje.
Dirbdami grupėse, mokiniai turėjo priskirti duotas uogas prie ant stalų išdėliotų jų lapų ar šakelių.
Lietuvišką šermukšnį, serbentus jaunieji tyrėjai atpažino iškart, tačiau su kai kuriomis uogomis teko
paplušėti. Mikliausi ir sumaniausi buvo apdovanoti ąžuolų sodinukais – tikru mūsų tėviškės gamtos,
stiprybės, ištvermės simboliu.
Pažintį su šia vieta tęsėme vynuogių parodoje. Lietuvos vynuogininkų asociacija kartu su VU
Botanikos sodu lankytojams paruošė neįtikėtiną vynuogių ekspoziciją. Mokiniai stebėjosi, kaip
nepastebimai skiriasi vynuogių rūšys – viena pailgesnė – jau kita rūšis, antros šiltesnis atspalvis – vėl
kita rūšis. Tam tikras vynuogių rūšis buvo leidžiama ir paragauti. Kažkas prasitarė, kad tokios skanios
uogos dar niekada nėra ragavęs!
Laiko turėjome nedaug, todėl sportiniu žingsniu perėjome pro didžiąją dalį sodo. Pamatėme mūsų
akiai pakankamai įprastus augalus – hortenzijas, vis žaliuojančias egles, putinus bei Lietuvoje retokai
sutinkamus grožius – rododendrus, magnolijas ir t.t. Turėjome galimybę pasigrožėti japoniško sodo
išskirtinumu, o ištroškę buvome atgaivinti pačios motulės Gamtos – šaltinio vandeniu. Laikas bėgo
nepastebimai greitai, tačiau mūsų dienotvarkėje buvo dar viena veikla –iškyla sodo erdvėje.
Mokiniai ne tik pasirūpino savo užkandžiais, gaiviaisiais gėrimais, bet ir nepamiršo, kad vienas
gražiausių žmogaus būdo bruožų – gerumas, supratingumas ir dalijimąsis. Po šitokių įspūdžių maistas
gamtoje tirste tirpo, kalbos įvairiausiomis temomis prie vaišių stalo vis netilo, tačiau reikėjo grįžti namo…
Kelionės namo metu autobuse skambėjo vaikų atliekamos lietuvių liaudies dainos, taip pat
neapsieita ir be prancūziškų dainų. Rodėsi, kad fiziškai išvargę penktokai per kelias valandas Botanikos
sode pasisėmė dvasiškai, atsigavo.
Padovanotus ąžuoliukus draugiškai nusprendėme pasisodinti mūsų progimnazijos teritorijoje, kad
amžinai žaliuotų ir primintų visiems apie gamtos mums dovanojamą ramybę, grožį, įprasmintų šią išvyką ir
sustiprintų klasės vieningumą.
Visi, visi esame dėkingi šiltai mus priėmusiai Gaivilės mamai, VU Botanikos sodo darbuotojai Ingridai
ir kitiems, kurių dėka šis laikas buvo praleistas prasmingai. Tikimės, kad nepamiršime, kiek daug žmonėms
duoda gamta ir nuolatos dėkosime jai savo kilniais poelgiais ir šviesiomis idėjomis.
Igoris Zujevas, 5p klasės auklėtojas
2021 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas