Naujos knygos bibliotekoje
Danguolė Matulevičienė / 2021 m. 26 sausio d.
Knygos vaikams ir paaugliams:
Linda Chapman. Nauji namai Pūkutei.
Linda Chapman. Nauji namai Tilei.
Linda Chapman. Nauji namai Pipui.
Tomas Dirgėla. Domas ir Tomas: mokytojos peruko byla.
Tomas Dirgėla. Užkeiktoji pono Kuko knyga.
Tomas Dirgėla. Vytautas Didysis ,,Žalgirio“ arenoje.
Tom Fletcher. Kalėdozauras ir Žiemos Ragana.
Gregory D. Kincaid. Kalėdų bičiulis.
Gregory D. Kincaid. Namai Kalėdoms.
Jeff Kinney. Nevykėlio dienoraštis 14. Grėsmingas kamuolys.
Astrida Lindgren. Pasakos.
Selemonas Paltanavičius. Lietuvos gyvūnų didžioji knyga.
Salemonas Paltanavičius. Jei sliekas būtų paukštis.
Giacomo Papi. Broliai Kalėdos.
Vytautas Račickas. Gėlytė ir Bučkis.
Onjali Q. Rauf. Berniukas klasės gale.
Rachel Renee Russell. Prietrankos dienoraštis 13 : Ne itin vykusio gimtadienio istorija.
aren Swan. Apsnigtos Kalėdos.
Bela Swift. Mopsas, svajojęs tapti šiauriniu elniu.
David Walliams. Ledo pabaisa.
Francesca Zappia. Radau tave tarp žvaigždžių.
Vytautė Žilinskaitė. Žiogas stiklinėje.
Knygos suaugusiems:
Arlidge, M. Melagis melavo.
Irena Buivydaitė. Šimtas baltų mersedesų.
Sarah Haywood. Kaktusas: niekada nevėlu pražysti.
Grogorijus Kanovičius. Miestelio romansas.
Laura Lippman. Moteris ežere.
Heather Moris. Cilkos kelias ( ,,Aušvico tatuiruotojo“ tęsinys).
Delia Owens. Ten, kur gieda vėžiai.
Allison Pataki. Sisi: vienišoji imperatorienė.
Rūta Šepetys. Kuždesių fontanas.
Švediški meduoliai ,,Pepperkaker“: Šiaurės šalių bibliotekų savaitė 2020
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 8 gruodžio d.
Prie Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginių visada entuziastingai prisijungia technologijų mokytoja
Reda Gustienė. Šįkart mokytoja su 5-ų klasių mokiniais nustebino iškeptais švediškais meduoliais ,,
Pepperkaker“.
Nuotraukų galerija
Šiaurės šalių bibliotekų savaitė 2020
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 8 gruodžio d.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Joanos Jakubickaitės paraginti ir švedų rašytojo Jakob Wegelius
knygos ,,Žudiko beždžionė“ perskaitytų ištraukų įkvėpti, 7c klasės mokiniai kūrė šios knygos tęsinius.
Tęsiniai
Buvau labai susijaudinęs, kad šefui nieko nepadarytų. Taip jaudinausi, kad net nepastebėjau, kaip
užmigau. Ryte atsikėlęs, nulipau nuo stogo prie tos pačios šiukšliadėžės. Po kiek laiko pavalgęs, nuėjau
prie policijos pastato. Pastebėjau, kad vienas iš langų buvo į kiemo pusę. Priėjau prie lango. Per langą
matėsi tik policininkų kabinetas, bet jame nieko nebuvo, todėl įlipau per langą. Nežinojau, ką daryti, net
išgirdau kaip kažkas atvėrė duris. Labai išsigandau, todėl pasislėpiau spintoje.
Kažkas įėjo į kambarį ir atsisėdo prie stalo. Per skylutę mačiau, kad tai buvo vyras juodais plaukais.
Niekur nebuvau jo matęs. Po kelių valandų vyriškis išėjo. Išlindau iš spintos. Jau buvo sutemę, todėl
grįžau ant stogo. Kai atsiguliau, tik ir galvojau, ar nieko daugiau nenutiko mano šefui.
Ar jį dar pamatysiu?..
Aušrinė Gilytė
* * *
… laivelyje sėdėjo juodai apsirengę vyriškiai, panašūs į piktus dėdes, kurie atrodė lyg pabėgę iš kalėjimo.
Vyriškiai priplaukė prie vandenyje plaukiančio Moro ir įkėlė jį į savo laivą.
Tuomet jie pradėjo plaukti pirmyn ir tolti nuo mūsų. Moro atsistojo ir, dingdamas už horizonto, nusiėmė
savo skrybėlę ir šveitė ją į vandenį tardamas: „Dar pasimatysime“.
Susimąstę išsiskirstėme ir nuėjome savais keliais laukdami tęsinio…
Raivis Korolkovas
* * *
Po poros dienų policija pranešė, kad šefas keliaus į kalėjimą ir tada man buvo labai liūdna, nes šefui
skyrė 50 metų kalėjimo, o po 50 metų jis jau būtų seniausiai miręs.
Tai tiesiog buvo neįmanoma, nenorėjau prarasti šefo visam gyvenimui, todėl buvo pradėtas ruošti šefo
pabėgimo iš kalėjimo planas. Po kelių mėnesių planas jau buvo parengtas.
Gelbėdami šefą kartu radome ir sienoje paslėptą lobį. Taigi pabėgome su lobiu ir išlaisvintu šefu.
Tą pačią dieną sėdome į lėktuvą ir išskridom į Kubą. O kad ten mūsų nerastų persikėlėme į Meksiką. Ten
susiradom daug draugų ir iki šiol gyvename.
Arūnas Masionis
* * *
… Atėjo kita diena. Buvo ankstyvas rytas. Prabudau iš miego, nors miegojau tik porą valandų. Bet man
užteko kiek pamiegoti. Nusiprausiau veidą su šaltu vandeniu, kuris atsirado, nes smarkiai lijo. Nulipau nuo
stogo ir nuslinkau šiukšlinės link. Truputį pasirausiau ir radau dar gabalėlį duonos. Jau norėjau dėti
duonos gabalėlį į burną, bet staiga kažkas ėmė šaukti: „radau žudiko beždžionę!“. Skuodžiau kiek
įmanydama. Bėgau retkarčiais atsigręždama. Ar tas žmogus toli, ar jau artėja. Labai skaudėjo kojas, bet
vis tiek bėgau kiek kojos neša. Pagaliau pasprukau nuo to žmogaus. Pastebėjau šiukšliadėžę ir įlipau į ją.
Atėjo vakaras ir aš užmigau. Atsikėlusi ryte apsidairiau. Nesupratau, kur esu. Ir vėl užmigau. Kai
pabudau jau buvau kalėjime, uždaryta kameroje.
Policininkas suleido man migdomųjų, dėl to aš taip ilgai miegojau. Aš nekėliau triukšmo, tiesiog laukiau,
ilgai laukiau. Ir pagaliau atsidarė kameros durys. Mane kažkur vedė, tik nesupratau kur. Ėjau ir tolėliau
pamačiau šefo veidą. Apsidžiaugiau. Su policininku priėjome prie šefo. Šefas mane labai smarkiai
apkabino ir į ausį pakuždėjo: „aš nekaltas, manęs nepasodins, mes gyvensime kaip gyvenę“. Pagaliau
mes su šefu išėjome iš tos baisios vietos.
Kai uždarėme kalėjimo duris, žiūrime – stovi daug žmonių, kurie norėjo atsiprašyti, kad pamelavo apie
žmogžudystę. Mes su šefu atleidome jiems. Ir grįžome į kasdienį gyvenimą, pamiršome visas nelaimes,
gyvenome ilgai ir laimingai.
Greta Raulinavičiūtė
* * *
Su neramiomis mintimis galvoje, iš nuovargio, užsnūdau, bet atsikėliau tik vėl su jom susidurdama. Laikui
bėgant darėsi vis neramiau ir baisiau, alkis tapo toks, lyg iš vidaus durtų tūkstančiai mažų adatėlių ir
žarna žarną rijo.
Dairydamasi aplinkui mąsčiau. Po minutės agonijoje, lyg plaktuku į galvą kas trenkė – sugalvojau planą.
O jis buvo toks – vėlai vakare, sutemus, visiems ramiai ar neramiai miegant, įlipsiu per kaminą į O
Pelicano, pavalgysiu, rytą senjorui Baptistui pasakysiu savo situaciją, ir tikėsiuos gauti pagalbos šefui
išlaisvinti.
Skamba lengvai, bet padaryti sunku – neišpasakytas nuovargis, nuo maisto stygiaus besisukanti galva,
nusilpusios kojos ir rankos.
Nakčiai atėjus, įlipau per kaminą į vidų, kur mano laimei, jokia ugnis neliepsnojo, susiradau virtuvėje
maisto, pasisotinau šiltame restorane ir jau nebe alkana atsiguliau ant Baptisto sodo pailsėti ir visai
netyčia pilnu pilvu užmigau.
Atsibudau jau nebe O Pelicano restorane, o narve, kuris buvo tamsiame tuščiame kambaryje. Išsigandau,
širdis ėmė plakti pašėlusiu greičiu, akyse pradėjo lietis ir temti vaizdas. Pagalvojau, kad tai tik košmaras,
tuo tikėdama, nusiraminau. Vis dar tikėjausi atsibusti restorane. Deja, to nebuvo, netrukus siena
pasislinko ir į kambarį įžengė tas pats vyras su paltu. Jį pamačius mane nupurtė šiupas. Jis prabėjo
kalbėti:
– Įsibrovėlė atsikėlė. Ją pro langą pastebėjo praeivis, einančią prie restorano.
Tai buvo momentas, kai supratau, kad tai yra vienas ilgas košmaras. Visas mano planas žlugo. Viskas vėl
atrodė beviltiška.
Baugus žmogus pabaigęs kalbą, man nieko nesakydamas, pakėlė ant rankų narvą su manimi viduje ir
nusinešė kažkur. Ėjo pro kalinių kameras – jie rėkė, mušėsi it laukiniai. Dar labiau nusivyliau – aš juk ne
tokia, kodėl aš čia? Netrukus žmogus pasuko į šoną, išėmė mane iš narvo ir įmetė į tokį pat kambariuką,
tik jame žiūriu – iš tamsos išlenda ne kas kitas, o – šefas. Visa nudžiugusi laukiau, puoliau šefui į rankas,
pagaliau jaučiausi nors kažkiek laiminga.
Taip kartu su šefu prabuvome kambarėlyje kelias valandas. Nieko neturėjome – nei maisto, nei
informacijos, tik vienas kitą. Po to atsivėrė durys ir į kambarį įžengė policininkas, kuris tarė:
– Sveiki, dar kartą ištyrėme jūsų bylą, peržiūrėjome gatvių kameras. Vieno piliečio dėka Moro
pastebėjome gyvą traukinyje į Taliną. Dabar jūs esate paleidžiami ir gausite moralinę kompensaciją.
Taip neteisėtai apkaltinti, bet išteisinti šefas ir aš buvome paleisti. Gautus pinigus nusprendėme
panaudoti restoranui pirkti. Dabar, po penkerių metų, mūsų restoranas pats populiariausias šalyje.
Gyvename puikiai. Retkarčiais prisimename šį įvykį. Nors daug kančių patyrėme, galvoju, tai išėjo į naudą
– gyvenime visas blogis tapo mums gėriu…
G. Z.
* * *
Beždžionė pasislėpė nuo žmonių. Ji taip elgėsi, kad pabėgtų kuo arčiau miško. Ji ilgą laiką
besislapstydama gyveno miške. Tada ten jos ieškoti ėjo žmonės ir ją rado. Ši bandė bėgti, bet nepavyko.
Tada beždžionę nuvežė į veterinarijos kliniką. Ten ją ir paliko. O vėliau ji buvo nuvežta į tikruosius
namus…
Laurynas
* * *
Mane pamatę žmonės pradėjo lipti ant stogų ir sienų, kad mane pagauti, bet aš negalėjau pajudėti iš
susijaudinimo po to, kai sužinojau, kad Šefą laiko žudiku. Po kelių minučių išgirdau apačioje kažką
šaukiant:
– Apsiraminkit ir eikit lauk iš čia !
Tai buvo mūsų draugas iš O Pelicano, aš taip apsidžiaugiau jį pamatęs. Nusileidau žemyn ir jam viska
paaiškinau, jisai buvo nustebęs ir persigandęs tuo pačiu metu, po kelių minučių jisai atsipalaidavo,
nusiramino ir nuėjome į O Pelicano visko aptarti ir sugalvoti, kaip ištraukti Šefą iš kalėjimo. Po
dvidešimties minučių mes nusprendėm eiti ieškoti įrodymų, kad Šefas nekaltas.
Nuėję į tariamą nusikaltimo vietą pastebėjome, kad grindys nuo drėgmės yra apaugusios glitėsiais, bet
būtent toje grumtynių vietoje glitėsiai buvo nustumti, mes supratom, kad tai yra didelis įrodymas.
Kai pakvietėme policiją, mumis iš pradžių nelabai patikėjo, bet vėliau ėmė gilintis labiau. Po dviejų
savaičių buvo rastas Moro. Jis dar buvo gyvas, tik be sąmonės. Po dviejų savaičių, išvis po keturių,
Moro atsigavo, viską paaiškino pareigūnams ir jie paleido Šefą. Šefo paleidimą atšventėme O Pelicano.
Mantas Zimblys
* * *
Visą naktį negalėjau užmigti. Mano galvoje sukosi per daug minčių. Aš be galo norėjau, kad išaiškėtų
teisybė ir aš vėl pamatyčiau Šefą. Naktis praėjo, ir aš norėjau pasirodyti Senjorui Baptistui, kad jis man
padėtų, bet to daryti neleido baimė, kad Baptistas gali tikėti tuo, jog Šefas nužudė Moro.
Aš neturėjau, kur eiti, ir buvau labai alkana, todėl savaitę praleidau ant stogo virš restorano. Ten
būdavo šalta ir aš retai užmigdavau, bet gaudavau nors šiek tiek valgyt. Man reikėjo būti nepastebėtai,
todėl dienos metu būdavau ant stogo, o kiekvieną naktį eidavau prie restorano raustis šiūkšlėse.
Maistas ten buvo nekoks, bet vis tiek geriau negu nieko. Mane gan dažnai pastebėdavo žmonės, jie
atpažindavo mane ir ant manęs rėkdavo, vadindavo žudiko beždžione, o kartais mėtydavo daiktus ar
bandydavo gaudyti. Tai buvo skaudu ir aš negalėdavau prie to priprasti, bet išmokau pakankamai gerai
išsisukti nuo mėtomų daiktų ir pabėgti nuo žmonių.
Artėjo žiema, buvo šalta ir vieną naktį ant stogo aš priėmiau sprendimą, kad toks gyvenimas – ne
gyvenimas ir man žūtbūt reikia surasti šefą. Aš nežinojau tikslios vietos, kur jis yra, bet ėjau link
kalėjimo. Ėjau pakankamai ilgai ir dažniausiai stogais, kad manęs nepastebėtų žmonės. Oras
nesuvaldomai šalo, be to, aš neturėjau maisto ir buvau nežmoniškai alkana. Man reikėjo kur nors
apsistoti, nes buvau pavargusi, sušalusi ir labai alkana. Dar šiek tiek pakeliavus radau restoraną, prie
pat įėjimo buvo sukrautos tuščios dėžės, o toliau buvo šiukšlės. Nepaisant to, kad dėžės nepatogios, aš
nusprendžiau kurį laiką ten pasilikti. Čia žmonės gan retai kalbėjo apie incidentą su Šefu ir Moro, kai
kurie manęs net neatpažindavo ir tai iš dalies gerai. Bet iš to, ką teko girdėti, sužinojau, jog Moro miręs,
o Šefas yra kalėjime… O kaip man nepatiko tai girdėti! Aš taip norėdavau išrėkti jiems tiesą, apie tai kas
tada nutiko, bet aš negalėjau… Jau praėjo mėnesis po to incidento, prasidėjo pūgos ir dėžės kone
suledijo. Aš nebegalėjau ten daugiau būti, aš turėjau eiti… Eiti ir surasti Šefą. Aš ėjau, buvo
nežmoniškai šalta ir daug sniego. Aš greit pavargau ir išalkau.
Ėjau labai lėtai, visai netekau jėgų ir sušalau. Beinant mane pastebėjo du vaikai, aš nebeturėjau
jėgų nuo jų bėgti. Vienas metė akmenį į mane, aš sukaupus paskutines jėgas stengiausi nuo jo išsisukti,
bet man nepavyko… Akmuo skaudžiai pataikė į mano koją, ji pradėjo kraujuoti. Aš nebeįstengiau eiti
toliau, palindau po apsnigta eglės šaka. Gulėjau ir jaučiau nežmonišką skausmą ir šaltį, buvau alkana.
Stengiausi galvoti kaip bus gera kai visa tai praeis ir aš vėl pamatysiu Šefą… Mano koja kraujavo, o ant
jos iš lėto byrėjo sniegas. Širdis plakė, bet jau neilgam. Dar minutė – skausmas praėjo, šaltis baigėsi, o
akyse pradėjo lietis… Visa tai baigėsi.
Justė Štreimikytė
* * *
Ši siaubinga mintis man neleido užmigti. Kodėl Šefas vadinamas žudiku? Jei yra žudikas, vadinasi, turi
būti ir aukos kūnas… Privalėjau išsiaiškinti, kur šiuo metu yra Moro kūnas. Kad ir kaip man iš nuovargio
merkėsi akys, atsistojau ir patraukiau link nuovados. Besislėpdamas skersgatvių šešėliuose, vargais ne
galais per gerą valandą pasiekiau nuovadą. Man labai pasisekė, kad areštinės grotuotas langelis,
išeinantis į kiemo pusę, buvo visai šalia manęs, kai išgirdau iš jos sklindantį Šefo balsą. Prišokusi prie
langelio labai apsidžiaugiau išvydusi Šefą, sėdintį ant šaltų areštinės grindų. Pamačius mane, jo veide
pasirodė didelė šypsena. Priėjęs arčiau areštinės langelio, jis pradėjo tyliai šnibždėti man į ausį:
– Aš žinau, kad Moro gyvas. Jis siekia mano mirties. Tu privalai jį surasti ir įrodyti mano nekaltumą. Nueik
pas aiškiaregę Izoldą. Ji gyvena palei tamsųjį mišką, ties juodosiomis uolomis. Ji padės tau surasti Moro.
Aš pasileidau bėgti, kaip pasakyta. Po gero pusvalandžio pasiekiau Izoldos duris, kuri manęs jau laukė.
– Atėjai ten, kur reikia. Aš tau padėsiu. Užeik.
Izolda staigiai uždarė duris. Nuo garso aš krūptelėjau ir atsisukau. Paskutinis vaizdas, kurį aš regėjau
buvo paklaikęs Izoldos žvilgsnis ir didelis sidabrinis peilis, smingantis į mano širdį.
Jovita Kasperavičiūtė
* * *
Maždaug vidurnaktį pabudau, mane pažadino sapnas, kuriame man atrodė, kad Šefas dabar yra kalėjime.
Buvau persigandusi. Nusprendžiau nebelaukti ir bandyti viską paaiškinti policijai.
Policija buvo už dešimties minučių kelio. Lauke buvo tamsu, bet šviesos degė, dėl to turėjau išlikti
nepastebima. Už kampo matėsi policija. Tyliai priėjau prie lango ir žvilgterėjau pro jį. Viduje budėjo
vienas policininkas, bet, laimei, jis buvo užsnūdęs. Niekur nemačiau Šefo. Išsigandau. Priėjau prie durų,
jos buvo užrakintos. Virš durų buvo ventiliacijos anga, nusprendžiau į vidų patekti pro ją. Įlindau, nieko
nemačiau, tik ėjau tiesiai. Pagaliau pamačiau šviesą, nuėmiau groteles ir įkišau galvą. Pamačiau kalėjimo
kameras ir išgirdau kažką raudant. Supratau, kad tai Šefas. Nusileidusi žemyn pradėjau jo ieškoti. Garsas
sklido iš kairės. Paėjusi kiek toliau, išvydau kameros kampe susirietusį Šefą. Tyliai treptelėjau, kad jis
atkreiptų dėmesį. Šefas pakėlė galvą ir pamatė mane. Jo veide atsirado šypsena. Tyliai sušnibždėjo:
-Ar aš sapnuoju? Ar čia tu, beždžione?- netikėjo Šefas.
Minutėlę nutilo ir žiūrėdamas į mane vėl prabilo:
-Turiu tau tiek papasakoti… policininkai manimi netikėjo, sakė, kad reikia bent vieno liudytojo, kuris
galėtų patvirtinti tą patį. O tu ir esi mano liudininkas! – apsidžiaugė Šefas.- Tau tereikia jiems tai įrodyti,
bet kaip?
Vėl nutilo. Aš vos spėjau sumirksėti ir jis prabilo:
-Taigi, klausyk. Ryt iš ryto ateik prie policijos durų su keliais popieriaus lapais. Išlipdamas iš mašinos
pamačiau, kad šalia šiukšliadėžės buvo numesti keli lapai. Juos paimk ir nusinešusi į saugią vietą ant jų
nupiešk tai, ką prisimeni, tai kas buvo iš tiesų. Supratai?- palinksėjau.
Kai Šefas viską paaiškino, grįžau taip, kaip atėjau. Kai jau buvau lauke, pradėjau ieškoti tų lapų, apie
kuriuos jis man pasakojo. Suradau lengvai, paėmiau ir nuėjau atokiau, tarp medžių, kur manęs niekas
negalėjo pamatyti. Piešiau kelias valandas ir pagaliau baigiau.
Atėjus rytui dariau tai, ką man Šefas sakė. Atėjau prie durų, viduje buvo keli policininkai, vienas iš jų
mane pamatė bei atidarė man duris. Jie mane atpažino ir suprato, kad tikriausiai atėjau viską paaiškinti.
Nespėjus pradėti jiems kalbėti, aš pradėjau rodyti lapus. Jie viską suprato. Jų bosas liepė vienam iš
policininkų atvesti Šefą bei, kaip žadėjo, jį paleisti. Išvydusi Šefą aš nudžiugau, kaip ir jis. Atbėgęs pas
mane, jis stipriai mane apkabino, abu labai džiaugėmės. Tada Šefas atsisveikino su pareigūnais ir kartu
išėjome namo.
Morta Baužaitė
* * *
Kai supratau, persmelkė šaltis. Jie mano, kad Šefas yra žudikas. Kad jis užmušė Moro. O jei taip mano ir
policija? Todėl jo ir nepaleido? Nejau Šefas keliaus į kalėjimą?
Nežinojau, ką daryti, buvau sušalusi ir pavargusi. Nutariau palaukti, kol ištuštės O Pelicano. Belaukdama
užsnūdau. Atsikėlus jau buvo tamsu, pažiūrėjau į O Pelicano. Pamačiau, kad senjoras Baptistas jau
rakina duris. Greitai nusileidau nuo stogo ir pribėgau prie Senjoro. Pamatęs mane jisai buvo nustebęs.
Ištiesiau rankas prašydama pagalbos. Jo veido išraiška tapo pikta. Jisai pradėjo rėkti:
-Nešdinkis iš čia. TU, ŽUDIKO BEŽDŽIONE.
Aš išsigandusi pradėjau bėgti. Buvau tokia išsigandusi, kad nubėgau iki uolėto kranto ir nuėjau į gretimą
olą. Įėjusi pamačiau Moro. Išsigandau, bet tada pagalvojau – jisai gyvas, šefas bus išteisintas, aš vėl
būsiu su juo. Pradėjau eiti atatupsta iš olos, bet užkliuvau už akmens ir pargriuvau. Moro mane pamatė.
Aš atsistojau pakėliau rankas ir užsimerkiau. Staiga išgirdau šūvius. Atsimerkiau. Pažiūrėjau į Moro, jisai
laikė pistoletą nutaikęs į mane, o aš kraujavau. Parkritau. Pagalvojau nejaugi šefas nebus išteisintas, o
Moro suimtas? Nejaugi aš daugiau niekada nepamatysiu šefo? Staiga pasijutau tokia pavargusi.
Užmerkiau akis ir užmigau.
Ieva
Izabelė Jackūnaitė
* * *
…Pasirodo, Moro įkritęs į vandenį, nemirė. Išplaukęs ir išlipęs iš vandens, nusprendė su
savo vyrais grįžti namo. Kelias dienas slėpėsi, kol pakišo šefą už savo nužudymą. Šefą pasodino už grotų.
Beždžionė, toliau šaldama, bandė išgyventi vaikščiodama po gatves, užkampius ir stogus, ieškodama
maisto ir kur sušilti.
Moro vyrai, apsirengę juodais drabužiais, nenustojo ieškoti beždžionės. Po kelių savaičių valdžia suprato,
kad Moro gyvas, ištęsėjo pažadą beždžionei – Šefą paleido iš kalėjimo.
Rytis Batkauskas
Dvidešimt pirmas ruduo su Šiaurės šalių bibliotekų savaitės projektu
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 8 gruodžio d.
r
    Mūsų mokyklos biblioteka pasitiko dvidešimt pirmąjį rudenį su Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginiais. Tik šiemet savaitė kitokia nei visada – virtuali. Šių metų projekto tema mums siūlo matyti pasaulį per literatūrą. Ruošėmės iš anksto. Pradėjome nuo piešinių. Dailės pamokoje užsimerkę mokiniai  klausėsi bibliotekininkės skaitomų  ištraukų iš islandų rašytojo Jono Svensono knygos ,,Nonis“ apie šiaurės pašvaistę (4d) ir paukščių uolą (5d kl.) ir aprašytus vaizdus įkūnijo savo piešiniuose.  Bet ne tik islandas Jonas Svensonas vaizdingai aprašė gimtąją šalį. Švedų rašytojos  Selmos Lagerliof ,,Stebuklingosios Nilso kelionės“ taip pat tapo mokinių darbų įkvėpimu.  Klasėje pradėtus piešinius, penktokams teko užbaigti dirbant nuotoliniu būdu. Todėl 4d ir 3d klasių mokinių darbus matome pakabintus stende bibliotekoje, o 5-ų klasių mokinių piešinius –  mokyklos internetinėje svetainėje.
     Svarbiausia Šiaurės šalių bibliotekų savaitės dalis, šviesos ir žodžio šventė, vykusi lapkričio 9-ą dieną 9-ą valandą ryte,  renginio dalyvius  (7c klasės mokinius, lietuvių kalbos ir mokytoją Joaną Jakubickaitę, bibliotekininkę) subūrė prie monitorių skaityti švedų rašytojo Jakob Wegelius knygos ,,Žudiko beždžionė“ ištraukas. Jautrus, išraiškingai perskaitytas, tekstas šios klasės mokinius įkvėpė dar vienai užduočiai – sukurti  ,,Žudiko beždžionės“ tęsinius. Ir, nors labai norėjosi
  laimingos pabaigos,  bet jų būta įvairių.
    Prie Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginių visada entuziastingai prisijungia technologijų mokytoja Reda Gustienė. Šįkart mokytoja su 5-ų klasių mokiniais nustebino iškeptais švediškais meduoliais ,,Pepperkaker“. Mokytoja Reda džiugiai dalinosi dar nepatirtais įspūdžiais, kai vadovaujant sausainių formavimui, rankos tiesėsi į ekraną mokiniams rodyti, kaip tai atlikti.
    Šiemet renginiai nesutilpo į vienos savaitės rėmus, išsiplėtė į abi puses, bet,  kaip visada, jos dalyviai gavo kūrybinio džiaugsmo dovaną ir ja pasidalino. Ačiū visiems dalyvavusiems už bendrystę. Ir nuotoliniai darbai sušildo.

Žvilgsnis į pasaulį nuo žąsino nugaros: Šiaurės šalių bibliotekų savaitė 2020
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 8 gruodžio d.
2020 metų Šiaurės šalių bibliotekų savaitės tema ,,Pažink pasaulį per literatūrą“ 3-čių ir 5-ų klasių
mokinius (dailės mokytojos Daiva Varslavėnienė ir Milda Tverkutė) įkvėpė dailės pamokoje leistis į
kelionę kartu S.Lagerliof personažu Nilsu.
Nuotraukų galerija
Paukščių uola: Šiaurės šalių bibliotekų savaitė 2020
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 8 gruodžio d.
3d, 4d ir 5d klasių mokinių (dailės mokytojos Milda Tverkutė ir Daiva varslavėnienė) darbai, gimę
pasiklausius skaitomos islandų rašytojo Jono Svensono knygos ,,Nonis“ ištraukos apie Islandijoje esančią
įspūdingo dydžio paukščių uolą.
Nuotraukų galerija
Šiaurės pašvaistė: Šiaurės šalių bibliotekų savaitė 2020
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 8 gruodžio d.
Šių metų Šiaurės šalių bibliotekų savaitės tema mums siūlo matyti pasaulį per literatūrą. Dailės
pamokoje 4d mokiniai užsimerkę klausėsi bibliotekininkės skaitomų ištraukų iš islandų rašytojo Jono
Svensono knygos ,,Nonis“ apie šiaurės pašvaistę. Dalinamės ketvirtokų kūryba (dailės mokytojos Daiva
Varslavėnienė ir Milda Tverkutė).
Nuotraukų galerija
Dvidešimt pirmas ruduo su Šiaurės šalių bibliotekų savaitės projektu
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 4 gruodžio d.
Mūsų mokyklos biblioteka pasitinka dvidešimt pirmąjį rudenį su Šiaurės šalių bibliotekų savaitės
renginiais. Tik šiemet savaitė kitokia nei visada – virtuali.
Šių metų projekto tema mums siūlo matyti pasaulį per literatūrą. Ruošėmės iš anksto. Pradėjome nuo
piešinių. Dailės pamokoje užsimerkę mokiniai klausėsi bibliotekininkės skaitomų ištraukų iš islandų
rašytojo Jono Svensono knygos ,,Nonis“ apie šiaurės pašvaistę(4d) ir paukščių uolą (5d kl.) ir aprašytus
vaizdus įkūnijo savo piešiniuose. Bet ne tik islandas Jonas Svensonas vaizdingai aprašė gimtąją šalį.
Švedų rašytojos Selmos Lagerliof ,,Stebuklingosios Nilso kelionės“ taip pat tapo mokinių darbų įkvėpimu.
Klasėje pradėtus piešinius, penktokams teko užbaigti dirbant nuotoliniu būdu. Todėl 4d ir 3d klasių
mokinių darbus matome pakabintus stende bibliotekoje, o 5-ų klasių mokinių piešinius – mokyklos
Svarbiausia Šiaurės šalių bibliotekų savaitės dalis, šviesos ir žodžio šventė, vykusi lapkričio 9-ą dieną 9-ą
valandą ryte, renginio dalyvius (7c klasės mokinius, lietuvių kalbos ir mokytoją Joaną Jakubickaitę,
bibliotekininkę) subūrė prie monitorių skaityti švedų rašytojo Jakob Wegelius knygos ,,Žudiko beždžionė“
ištraukas. Jautrus, išraiškingai perskaitytas, tekstas šios klasės mokinius įkvėpė dar vienai užduočiai –
sukurti ,,Žudiko beždžionės“ tęsinius. Nors labai norėjosi laimingos pabaigos, bet jų būta įvairių.
Prie Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginių visada entuziastingai prisijungia technologijų mokytoja
Reda Gustienė. Šįkart mokytoja su 5-ų klasių mokiniais nustebino iškeptais švediškais meduoliais ,,
Pepperkaker“. Mokytoja Reda džiugiai dalinosi dar nepatirtais įspūdžiais, kai vadovaujant sausainių
formavimui, rankos tiesėsi į ekraną mokiniams rodyti, kaip tai atlikti.
Šiemet renginiai nesutilpo į vienos savaitės rėmus, išsiplėtė į abi puses, bet, kaip visada, jos dalyviai
gavo kūrybinio džiaugsmo dovaną ir ja pasidalino. Ačiū visiems dalyvavusiems už bendrystę. Ir
nuotoliniai darbai sušildo.
Nuotraukų galerija
Prisegti failai
Tęsiniai.docx
Dvi sukaktys
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 29 lapkričio d.
2020-ųjų rudenį, prisimenant dvi gražias sukaktis, bibliotekoje parengtos knygų parodos lietuvių poetui
,,Pauliui Širviui -100“ ir italų vaikų rašytojui ,,Džaniui Rodariui – 100“.
Nuotraukų galerija
Čiunės Sugiharos metai
Danguolė Matulevičienė / 2020 m. 16 lapkričio d.
2020-ieji metai – Čiunės Sugiharos metai  
 
 Seimui paskelbus 2020-uosius metus Čiunės Sugiharos metais, bibliotekininkės, talkinant dailės mokytojai Daivai Varslavėnienei, bibliotekoje parengė stendą apie šio iškilaus žmogaus nuveiktus darbus Lietuvoje. Čiunė Sugihara  buvo krikščionių ortodoksų tikėjimo japonų diplomatas Lietuvoje 1939-1940, žydų pripažintas pasaulio tautų teisuoliu, nes išduodamas tranzitines vizas išgelbėjo daugybę Lietuvos ir Lenkijos žydų nuo mirties. Tai jis darė laužydamas Japonijos vizų išdavimo taisykles (žydai, neturėję trečios šalies, į kurią vyksta, vizų, neturėjo teisės gauti tranzitinių vizų) ir rizikuodamas asmenine gerove. Per dieną Sugihara dirbo iki 18 valandų, vizas surašinėjo ranka, pasak legendos, netgi komunistų išsiunčiamas iš Lietuvos traukinyje rašė vizas ir metė pro langą. Manoma, kad iš viso jis galėjęs išrašyti net iki 10 tūkst. vizų.      
2021 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas