Šiaurės šalių bibliotekų savaitė 2017
Danguolė Matulevičienė / 2017 m. lapkričio 30 d.
Trumpėjančios rudens dienos jau aštonioliktąjį kartą Martyno Mažvydo progimnazijos mokinius ir
mokytojus atvedė į Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginius, vykusius lapkričio 13 – 17 dienomis.
Projekto tema ,,Šiaurės salos“ atsispindėjo visose savaitės veiklose.
Kadangi šiais metais Suomija mini 100-ąsias nepriklausomybės metines, skaitymams buvo pasirinkta
suomių rašytojos M. Turschaninoff romano „Raudonojo vienuolyno kronika“ ištrauka. Pirmajame projekto
etape dalyvavo 7e ir 7a klasių mokiniai, mokyklos bibliotekininkės, lietuvių kalbos mokytoja E.
Košinskaitė. Pirmadienio rytą bibliotekininkė D. Matulevičienė papasakojo apie Šiaurės šalių bibliotekų
savaitės projektą, paskelbė Šviesos ir žodžio šventės pradžią. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
E. Košinskaitė, rodydama vaizdinę medžiagą, pristatė rašytojos M. Turschaninoff asmenybę, kūrybą.
Renginį vainikavo mokytojos ir mokinių paruošti skaitymai su improvizacijomis, teksto suvokimo užduotys
ir klausimai. Atsakiusieji teisingai gavo dovanėles – estų dailininkės Regina Lukk- Toompere pieštus
knygų skirtukus.
Renginiai bibliotekoje vyko ir kitomis dienomis. Antradienį bibliotekininkės pradinių klasių mokiniams
papasakojo apie garsią švedų vaikų rašytoją Astridą Lingren ir pristatė knygų parodą, skirtą 110
–osioms šios autorės gimimo metinėms. 5a ir 5b klasių mokiniai su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Vaiva Truskauskiene skaitė A. Lindgren knygą ,,Rasmusas klajūnas“. Kaip jaučiasi tas, kuris lyg sala
vandenyne, tas, kuris neturi nei šeimos, nei namų? Kas tie namai- sienos ar brangūs žmonės? Ką man
pačiam reiškia tas žodis ,,namučiai“? Šiuos ir kitus svarbius klausimus apmąstę ir aptarę klasėje,
penktokai kūrė skaitytos knygos dėžutes. Jose visu grožiu atsiskleidė spalvingas ir ryškus ,,Rasmuso
klajūno“ pasaulis- žalios pievos, basas berniukas, geltonas viščiukas, debesėlis lyg baltas triušis, juodas
katinėlis, burnoje tirpstantis ryškus ledinukas, nublukęs, bet jaukus namelis… ,,Argi dabar ne pats
metas padėkoti už rytojų? Vien ta padėka mano rytdieną pavers džiaugsmu…“- kaip suaugęs mąsto
Rasmusas, jam pritaria ir penktokai, į savo dėžutes sudėję tik pačius geriausius ir šviesiausius dalykus.
Kviečiame aplankyti šios parodos salą mokyklos bibliotekoje.
Trečiadienį viktorinoje ,,Šiaurės šalių geografiniai ypatumai“ dalyvavo 8a-8d klasių mokiniai. Jie atliko
kompiuterines užduotis, testą, atpažino valstybių simbolius ir šių valstybių prekinius ženklus, apibūdino
šių šalių ekonominę raidą. Mokiniai nebuvo pasiruošę viktorinai, bet galėjo naudotis visais bibliotekoje
esančiais informacijos šaltiniais. ,,Mokiniai tikrai daug moka, geba rasti informaciją ir efektyviai dirbti
komandoje“- taip viktoriną apibendrino itin originalias užduotis parengusi geografijos mokytoja
L. Semaško.
Ketvirtadienis buvo skirtas dailės ir technologijų pamokose nuveiktiems darbams pristatyti. Bibliotekos
lankytojų akis džiugino stendas su dailės mokytojų D. Varslavėnienės ir M. Tverkutės 5-7 klasių mokinių
sukurtais darbais ,,Šiaurės salos”, kuriuose dominavo balta ir mėlyna spalvos. Nuostabą kėlė technologijų
mokytojos R. Gustienės su 6a klsės mokiniais iškeptas kvapnus meduolinis žemėlapis, kuriame ant
kiekvienos salos- valstybės puikavosi jos vėliava. Išmone neatsiliko ir mokytojos A. Banelienės mokiniai,
sukūrę Šiaurės šalių vėliavas iš audiniu aptrauktų kvadračiukų. Visas sumanymo grožis atsiskleidė pilnai
sudėjus mozaiką.
Praūžė kaip viena spalvota ir įkvepianti akimirka visa Šiaurės šalių bibliotekų savaitė. Bibliotekininkės
dėkoja kiekvienam – mokiniui ir mokytojui – už nuveiktus darbus, džiaugsmu ir geranoriškumu
pripildžiusius biblioteką, už susitelkimą ir kūrybines mintis.
Straipsnį parengė Danguolė Matulevičienė, Vaiva Truskauskienė, Edita Košinskaitė
Nuotraukų galerija
Išvyka į Nacionalinę M.Mažvydo biblioteką
Danguolė Matulevičienė / 2017 m. kovo 15 d.
     Šie metai kupini įvairių renginių: minime svarbią sukaktį mūsų tautos kultūroje – 470-ąsias pirmosios lietuviškos spausdintos  knygos metines. Ta proga 4-ų klasių mokiniams organizuojamos ekskursijos į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.
      4a ir 4b ypatingai pasisekė: jie išgirdo kai ką naujo apie lietuviško rašto kūrėją  Martyną Mažvydą ir susipažino ne tik su Nacionaline biblioteka, bet ir joje viešėjusiais Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarais: aktore Nijole Oželyte ir rašytoju Kaziu Saja. 4b klasės mokiniams Nijolė Oželytė paaiškino, kas yra signatarai, papasakojo, kuo jie nusipelnė Lietuvai, ir prisiminė apie Nepriklausomybės akto pasirašymą. Kovo 11-osios išvakarėse rašytojas Kazys Saja 4a klasės mokiniams nuotaikingai perskaitė savo sukurtą „Pasaką apie du karalius“. Karaliai du ir valdymo formos dvi, ir viena į kitą nepanašios. Kaip karalystėje gyvena žmonės ir kokie jų tarpusavio santykiai, labai daug priklauso nuo valdovo pozicijos ir santykio su pavaldiniais. Talentingasis rašytojas trumpai pasidalino prisiminimais apie sąjūdžio dalyvius kankinusį  galvosūkį, ar laikas Kovo 11-sios akto pasirašymui, ar tas aktas nebus griuvimas nuogam į dilgėles? Žinojo, kad laukia daug išbandymų, buvo neramu, ar nesušaudys:  „Guodė mintis, kad mirti už Tėvynę prasminga, o jei išlikčiau, tai dar ir pasaką vaikams pasekčiau, kaip jums dabar“.
    Prasminga prisiminti tautos šviesuolius, o su dar gyvais esančiais džiugu susitikti.
Nuotraukų galerija
Daina kviečia švęsti
Zivilė Meškėlienė / 2017 m. kovo 13 d.
         Švenčių belaukdami aštuntokai susitikome su lietuvių kultūrą išmanančiais ir ją puoselėjančiais žmonėmis – ansamblio „Dijuta“ nariais. Vienas iš jų Edmundas Širmulis. Negaliu patikėti, kad fizikos mokslininkas taip domisi liaudies muzika. Susitikimo metu mane nustebino ir dar vienas atradimas – iki šiol įsivaizdavau, kad visa Lietuva turi vieną tautinį kostiumą. Niekuomet neskirdavau margų drabužių, įvairiuose renginiuose į juos nekreipdavau dėmesio. Šiame susitikime buvo pristatyti trijų etnografinių regionų tautiniai kostiumai. Kiekvienas jų turi savo istoriją, skiriasi spalvomis, detalėmis. Ypač įspūdingai atrodė linksmai, plačiai besisukantys spalvoti sijonai. Tik pagalvokit – kokia maža Lietuva, tik keli regionai, bet kiekvienas iš jų savitas.
            Truputį liūdna, kad lietuvių papročiai pamažu yra užmirštami. Juk tiek dainų senoliai yra sukūrę, o šiandien jas dainuoja tik vienetai, dažniausiai etnografiniai ansambliai. Bet džiaugiuosi, kad tie žmonės gali įkvėpti ir kitus nepamiršti lietuvių kultūros.

                                                        Viltė, 8p
         Renginys buvo labai linksmas. Visų žiūrovų veiduose švytėjo šypsenos. Ypač patiko renginio pabaiga. Svečiai mums pagrojo visiems žinomą dainą „Pjoviau šieną“. Smuiko stygomis linksmai strykčiojo smičius, o jam pritarė pasišokinėdamas bajanas. Tuoj atsirado šokėjų – gal nelabai gerų, bet nuoširdžių. Iš žiūrovų vietų kilo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, bibliotekininkės. Atrodo, tokia neypatinga melodija mus visus sutelkė, nudžiugino.
        Šis renginys man priminė artėjančią šventę. Manau, mes taip ir nepriklausomybę išsikovojome – savo dainomis, patriotizmu. Dainos kaip dabar, taip ir tada  lietuvių jungė, vienijo, skatino pasididžiavimą savo tauta.
                                                                                                             Viltautė, 8p
Nuotraukų galerija
Susitikimas su „Šlepečių“ autoriumi
Danguolė Matulevičienė / 2017 m. vasario 2 d.
Jau ir nesuskaičiuosi, kelintą kartą pas mus bičiuliškai lankėsi rašytojas Vytautas Račickas. Prieš
daugelį metų plunksnos meistras į biblioteką ,,atšlepsėjo” su antrąja šlepete. O šį kartą jau ir septintąją
atsivežė. Gerbiamas svečias skaitė ištraukas iš naujausios ,,Šlepetės”, dalinosi kūrybiniais džiaugsmais ir
rūpesčiais. Vaikai klausė, kaip pavyksta parašyti tokias įdomias knygas. Rašytojas atsakė, kad pirmiausia
knyga gimsta mintyse, ir tik tada, kai jau žino, kaip ji baigsis, sėda rašyti. Bet geriausiai sekasi, kai
išgirsta tikrą istoriją, todėl svečias paprašė siųsti laiškus su išgirstais ar patirtais įdomiais nutikimais ir
prižadėjo po kurio laiko atvažiuoti su aštunta ,,Šlepete”, nes septynios negerai.
Mokiniai džiaugėsi turėję galimybę pabendrauti su vienu iš populiariausių lietuvių vaikų rašytojų.
Nuotraukų galerija
Šiaurės šalių kūrėjai ir vėl įkvėpė kūrybinę dvasią
Lapkričio mėnuo – pakvietė ir vėl įsigilinti į mūsų kaimynų šiauriečių kūrybines idėjas, jų nerimą dėl
žmonijos ateities ir ekologinės atsakomybės prieš gamtą. Pagrindinė šių metų tema – ateitis.
Svarbiausias projekto akcentas žodžio ir šviesos šventėje buvo literatūriniai skaitiniai.
Norvegų rašytojo Stian Hole knygos „Garmano vasara“ ištrauka, perskaityta 5 p klasės mokinių
atmintinai, išryškino mažo berniuko nerimą ir rūpestį dėl greitai bėgančio laiko ir nuolat besikeičiančių
aplinkybių. Mokiniai, vadovaujami mokytojos D.Kasiulevičienės, giliai išnagrinėjo visas rūpimas kūrinio
veikėjo problemas, suprato, ką reiškia pasikeitimai ir sunkumai mažojo žmogaus gyvenime ir kaip juos
vis dėlto galima įveikti. Mokiniai gražiai įvaldė raiškųjį žodį, mąstė ir išmoko atpažinti tikrąsias vertybes.
Projekte taip pat dalyvavo ir technologijų bei dailės mokytojos su savo mokiniais. Pirmoji su
nuveiktu darbu į biblioteką atskubėjo technologijų mokytoja Reda Gustienė. Ją palydėjo cinamonu
kvepiančio kūrinio ,,Ateities kepėjas“ autorės – penktų klasių mokinės. Mergaitės pasakojo apie patirtą
kepimo džiaugsmą ir padarytų klaidų taisymo rūpesčius išspręstus su mokytojos pagalba.
Kita technologijų mokytoja Olga Semėnienė bibliotekos sienas išpuošė iš modelino pagamintais
mokinių darbeliais, kuriuos pavadino ,, Ateities sodais“. O trečiosios ,,darbukės“ Aušros Banelienės
mokinių veltinio darbeliais džiaugsmingai žavėjosi pradinių klasių mokiniai svajodami kada ir jie taip
išmoks.
Kasmet Šiaurės šalių bibliotekų savaitės projektą savo kūrybine išmone paįvairina dailės
mokytojos Milda Tverkutė ir Daiva Varslavėnienė. Šiemet jų 7-8-ų klasių mokinių piešiniuose
įžvelgiamas nerimas dėl Žemės ekologijos, ypač gėlo vandens ateities.
2016 – ųjų metų Šiaurės šalių savaitė sutelkė visus vienam bendram darbui dėl visos mūsų ateities,
apie kurią nenuilstamai galvojame.
D. Kasiulevičienė ir D. Matulevičienė
Nuotraukų galerija
Akcija ,,Padovanok knygą mokyklos bibliotekai”
Danguolė Matulevičienė / 2016 m. lapkričio 7 d.
Daugiau nei dešimtmetį mes pažymime Mokyklų bibliotekų dieną. Ta proga organizuojame įvairius
renginius. Progimnazijos vyresniuosius kviečiamės į pamokas bibliotekoje. Kalbamės apie
rekomenduojamas perskaityti knygas, dalinamės perskaitytų knygų įspūdžiais, džiaugiamės skaitytojo
dienoraščiuose pasidalintomis mintimis.
Jau keleri metai iš eilės Mokyklų bibliotekų dieną kviečiame į svečius rašytojus, organizuojame
akciją ,,Padovanok knygą mokyklos bibliotekai”. Mūsų mažieji skaitytojai šią šventę vadina bibliotekos
gimtadieniu. Jau spalio pradžioje sulaukiame pirmųjų dovanų ir tas dovanojimas kartais nusitęsia iki
lapkričio pabaigos. Labai džiaugiamės mokinių ir mokytojų parodytu dėmesiu mūsų visų puoselėjamai
bibliotekai. Dėkojame už dovanotas knygas, kurių tais metais labiausiai reikia mūsų skaitytojams.
Bibliotekininkės Danguolė ir Regina
Nuotraukų galerija
Aštuntokai apie susitikimą su rašytoja Une Kaunaite
Zivilė Meškėlienė / 2016 m. lapkričio 3 d.
Tokių jaunų ir garsių rašytojų, kaip Unė Kaunaitė, Lietuvoje retai kur bepamatysi. Rašytoja baigusi Kembridžo universitetą ir išleidusi tris knygas „Žmonės iš Alkapės“, „Sudie, rytojau“ ir „Laiškai Elzei“. Buvo malonu su ja susitikti ir pakalbėti ne tik apie knygas. Šiais laikais jaunimui yra ypatingai sunku surasti savo svajonių profesiją. Unė, kaip jaunoji autorė, pasidalino savo mintimis apie rašymą, rašytojo profesiją.
Ar jau laikote save rašytoja?
Na, man ši rašytojos etiketė atrodo dar labai jauna. Kai buvau vaikas, įsivaizdavau rašytojus kaip didelius žmones, kurių vardus skaitai ant knygų. Kai išleidau pirmąją knygą „Sudie, rytojau“, mane pradėjo vadinti rašytoja, ir atrodė, kad tai man dar netinka, nes nesijaučiau labai didele rašytoja, bet su trečiąja knyga jau labiau pajutau galinti save taip pavadinti. Nors vis tiek nebūna lengva.
Be rašymo lyg be vandens
Šiandien kalbamės su labai jauna ir talentinga knygų paaugliams rašytoja Une Kaunaite, kuri specialiai atvyko į Martyno Mažvydo progimnaziją, kad susitiktų su mumis – aštuntokais.
Jūsų kūriniai pritraukia daug įvairaus amžiaus skaitytojų. Kada pajutote polinkį rašyti?
Kiek save prisimenu, visada rašiau. Dar dabar turiu šešerių metų parašytą, kelių puslapių knygutę. O šiaip turiu kūrinių iš įvairaus amžiaus laikotarpių. Mokykloje rašiau į jaunųjų filologų konkursą. Rašymas tikrai buvo vienas iš mėgstamiausių vaikystės, paauglystės užsiėmimų. Ir dabar, be rašymo, aš lyg be vandens…
Skaičiau Jūsų knygą „Sudie, rytojau“. Turiu pripažinti, kad iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, bet po to įsijaučiau ir knyga išties sužavėjo. Kaip kilo šio romano idėja? Kaip sekėsi ją įgyvendinti?
Šis romanas iš pradžių buvo kūrinys jaunųjų filologų konkursui. Idėja gimė po dešimtos klasės, bet įgyvendinti pavyko tik dvyliktoje klasėje. Nors ir tada kūrinys nebuvo dar išbaigtas. Pačią knygą pabaigiau jau po dvyliktos klasės. Draugų paraginta nunešiau rankraštį į leidyklą.
2012 m. „Sudie, rytojau“ buvo nominuota Metų knyga. Ar tikėjotės tokios sėkmės? O gal tai nutiko visai netikėtai?
Kadangi tai buvo pirmoji mano knyga, nešdama ją į leidyklą labai abejojau. Galvoje sukosi mintys: „O jeigu nepatiks?“ Tikrai nustebau gavusi tiek daug teigiamų nuomonių, nors, aišku, buvo ir kritikos. Apie nominacijas nelabai galvojau, bet prisimenu draugės komentarą, kad ši knyga tikrai turėtų patekti į nominuotųjų sąrašą.
Jūsų knygos veikėja Vytautė iš pirmo žvilgsnio atrodo tobula asmenybė. Tenka pripažinti, kad skaitant sukirbėjo pavydas dėl tokios sėkmės ir talento. Bet Vytautė toli gražu nesijautė tokia laiminga, kaip turėtų. Kokia pagrindinė Vytautės problema?
Vytautė yra labai gabi, talentinga ir kartu labai atsakinga. Ji supranta, kad viso gyvenimo neužteks tam, ką nori padaryti. Nelengvas yra ir supratimas, kad gyvenime gali rinktis ir daryti, ką nori. Gali emigruoti arba likti Lietuvoje, gali stoti į universitetą arba gali tiesiog atsiduoti menui. Turi begalę kelių ir lūkesčių. Vytautė labiausiai bijojo neteisingai pasirinkti, nuvilti kitus.
Labai ačiū už interviu. Tikiuosi, nenustosite rašiusi ir ilgai stebinsite literatūros kritikus ir skaitytojus savo kūriniais.
Erika Klimaitė (VIII d)
Kodėl pasirinkote rašytojos profesiją? Gal kas patarė? 
Oi ne, buvo kaip tik priešingai.Tėtis patarė nestoti į filologiją, o aš rašiau seniai ir man tai buvo įdomu. Tuo labiau, kad tada galvojau, jog visi rašytojai yra pabaigę filologijos studijas. Man tėtis sakė „pasigūglinti“ apie pasaulio rašytojus, kad pamatyčiau, jog jie visai ne filologiją yra baigę. Aš iš tiesų taip padariau ir pamaniau, kad kaip tik pasirinksiu kitas, man įdomias studijas. Baigiau psichologiją ir antropologiją, o dabar – švietimo magistrą. Rašymas yra toks dalykas, kuriam jokių specialių mokslų nereikia baigti, išskyrus mokėti gramatiką. 
Ačiū, Une. 
Susitikimo metu buvo malonu atrasti, jog rašytoju gali tapti bet kas ir bet kada, bet pripažinti save rašytoju – ne. Rašymas gali būti ir kaip hobis – jokių specialių mokslų nereikia baigti, ypač, kai rašydamas išreiški savo jausmus ir išgyvenimus.
                                                                                                  Indrė Kamarauskiatė (VIII p)
Nuotraukų galerija
Lankomės Lietuvių literatūros ir tautosakos institute
Per lietuvių kalbos ir muzikos pamokas dainuodami ir nagrinėdami lietuvių liaudies dainas, aštuntokai
susidomėjo, kas renka ir iki šių dienų mums išsaugo dainuojamąją tautosaką. Informacijos paieška
prasidėjo mokyklos informaciniame centre. Čia bibliotekininkė Danguolė pasiūlė apsilankyti Lietuvių
literatūros ir tautosakos institute ir sužinoti viską iš tautosakos tyrinėtojo lūpų.
Taigi spalio 24 d. ypatingo grožio Vileišių rūmų kieme 8p klasės mokinius pasitiko profesorė Gražina
Kadžytė. Pirmiausia sužinojome, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas yra įsikūręs Vileišių
rūmuose, pastatytuose 1904 – 1906 m. Grožėjomės kambariais, kuriuose kažkada rinkosi Lietuvos
šviesuomenė. Stebėjomės, kokie ištikimi Lietuvai buvo Petras Vileišis su broliais, Jonas Basanavičius,
Sofija Kymantaitė Čiurlionienė. Lankėmės salėje, kurioje buvo surengta pirmoji dailės paroda, buvome
patalpose, kur kažkada spausdino pirmąjį legalų lietuvišką laikraštį mieste. Ekskursiją užbaigėme pokalbiu
apie tautosaką – kaip ir kiek jos saugoma. Sužinojome, kaip dainos buvo užrašomos specialiu prietaisu –
fonografu. Profesorė pakvietė visus užrašyti šeimos, giminės posakių, dainų, pasidomėti tėvų jaunystėje
rašytais prisiminimų sąsiuviniais, švenčių įrašais – viskas yra vertybė. Tik ar mokame didžiuotis savo
kultūra? Kiek apie ją žinome? Šiais klausimais baigėme pažintį su Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutu. Bet pažintis su lietuvių tautosaka, dainomis, tikimės, tęsis tiek mokykloje per pamokas, tiek
namuose bendraujant su artimaisiais.
Nuotraukų galerija
Tarptautinė mokyklų bibliotekos diena – svečiuose rašytojas Tomas Dirgėla
Danguolė Matulevičienė / 2016 m. spalio 21 d.
Kiekvienas susitikimas su rašytoju vis kitoks, nepaisant to, kad jaunieji skaitytojai užduoda tuos
pačius pasikartojančius klausimus: kada pradėjot rašyti, kokia pirmoji knyga, kiek knygų parašėt.
Atsakymai būna labai įdomūs, kartais peraugantys į diskusijas. Kadangi svečias Tomas Dirgėla atsivežė
ką tik parašytą detektyvą ,,Tomas ir Domas. Dingusios šluotos byla“, tai atsakydamas į klausimus
įtraukė vaikus į detektyvinį žaidimą. Labiausiai vaikams rūpėjo sužinoti, kiek rašytojui metų. Taigi
pajuokaudamas svečias atkirto:
– Šešiasdešimt septyneri.
Vaikai greitai suprato žaidimo taisykles ir nepatikėję atsakymu ėmė sukti galveles.
– Pirmą knygą parašėt prieš trejus metus. Tada jums buvo dvidešimt treji. Vadinasi, Jums dvidešimt
šešeri.
– Neatspėjot, prieš mėnesį buvo gimtadienis, – patikslino rašytojas.
– Tuomet Jums dvidešimt septyneri! – džiaugėsi atradimu vaikai.
Baigęs skaityti pristatomo detektyvo ištraukas, rašytojas susidomėjo, kas buvo juokingiausia
klausytojams. Trečiokai, nusiteikę detektyvo pristatymui ir atidžiai sekę svečio pasakojimus, išporino,
kad direktorius neturėjo pinigų naujai šluotai, o ausį krapštėsi su auksiniu plunksnakočiu .
Susitikimo metu trečiokai gėrėjosi rašytojo kūrybos žaismingumu, o rašytojas – mūsų trečiokų
atidumu.
Nuotraukų galerija
V.Šekspyro 400-osios mirties metinės
Danguolė Matulevičienė / 2016 m. gegužės 5 d.
Bibliotekoje vėl šventė – lietuvių kalbos ir muzikos mokytojoms padedant paminėjome anglų poeto V.
Šekspyro 400-ąsias mirties metines. Surengėme literatūrinę popietę, kurią pavadinome paties poeto
užrašytais žodžiais ,,Tam, kas mane skaitys ateityje…“ , kurie tarsi išpranašavo jo kūrybos
nemirtingumą. 8 p klasės mokiniai skaitė ir net padainavo senąja anglų kalba šio genialaus autoriaus
sonetus. Mokiniai bandė atskleisti, kodėl šie kūriniai net po kelerių šimtmečių mums artimi ir suprantami.
Juk sonetuose apdainuota draugystė, meilė, žmogaus bei gamtos grožis mums iki šiol svarbios vertybės.
Danguolė ir Regina
Nuotraukų galerija
2018 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas