Empatija yra keista savybė – daug kas nori būti empatiški, tačiau tik nedaugelis čia savybe pasižymi ar ją patiria santykyje su kitais. Pasaulyje, kur yra taip vertinamas individualizmas ir malonumai, jos trūksta, bet empatija yra labai reikalinga. Tai būtų dar viena svarbi priežastis, kodėl turėtume mokyti jaunąją kartą empatiškumo arba supratingumo.

Kas yra empatija? Daugybė žmonių painioja simpatijas ir empatiją, tačiau tai yra dvi skirtingos vertybės. Empatija nėra tik gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus; nusikaltėliai dažnai pasinaudoja kitais žmonėmis, prieš tai suprasdami juos  ir taip įgydami jų pasitikėjimą. Empatija yra daugiau nei visa tai. Tai ne tik savybė, leidžianti atpažinti, kaip kitas žmogus jaučiasi, tačiau taip pat vertinami ir gerbiami jo ar jos jausmai. Tai reiškia elgtis su kitais žmonėmis gerai, oriai, kilniai ir juos suprasti.

Vaikams reikia matyti, kad jų tėvai elgiasi empatiškai. Kai kurie vaikai iš prigimties yra apdovanoti širdies gerumu, visgi dažniausiai vaikams reikia matyti, kad taip elgiasi ir suaugę žmonės aplink. Tai prasideda nuo tėvų santykio su savo vaikais. Tėvai, kurie domisi tuo, kas vaikams yra svarbu, kurie rūpinasi jų emocijomis ir skiria pozityvų dėmesį, perteikia vaikams empatijos įgūdį.

Rūpinkitės emociniais poreikiais. Kai vaikų emociniai poreikiai yra patenkinami, atsitinka du dalykai. Jie išmoksta atsiliepti į kitų žmonių emocinius poreikius ir jais rūpintis, ir jie kažką gauna iš kito žmogaus, tad ateityje jausis pakankamai saugiai dovanoti kitiems, kai iškyla poreikis, tačiau žinos, jog pradžioje jie turi ir gauti, jais taip pat turi rūpintis. Tuščias ąsotis negali pripildyti tuščio puodelio.

Kalbėkite su vaikais apie emocinius poreikius. Daugybei suaugusiųjų yra nelengva kalbėti apie emocinius poreikius, ar apie kitus dalykus, susijusius su emocijomis. Galų gale jie praleidžia gyvenimą aplink emocijas vaikščiodami ant pirštų galų. Tai būtų žmonės, kurie nežino, kaip pakelti kitų emocijas, ir nepatogiai jaučiasi bet kokioje situacijoje, kai yra reikalinga reaguoti emociškai. Kartais jie bijo savo pačių emocijų, nes jie niekada nesimokė rūpintis savo emociniais poreikiais.

Labai gera mintis yra kalbėti su vaikais apie emocijas, ir kaip kiti žmonės jas patiria. Pavadinkite jų jausmą (pvz. pavydas, pyktis ir meilė) ir pamokykite, jog patirti jausmus yra normalu. Kalbėkite su jais, kaip pozityviai susitvarkyti su emocijomis, ir pateikite, parodykite situacijų, kai kiti žmonės patiria emocijas. Išmokykite juos gerbti kitų žmonių emocijas, ir parodykite, kaip reaguoti situacijose, kai reikia parodyti emocijas.

Ieškokite tikrų situacijų gyvenime, kad mokyti empatijos. Nieko nėra geriau, kaip tikras gyvenimiškas modelis, kai mokote vaiką. Ieškokite situacijų, kurios paveikia kitą žmogų, ir parodykite, papasakokite vaikui apie jas, – ką jos reiškia įtrauktiems į jas žmonėms, ką jie jaučia. Pavyzdžiui, jie matote pravažiuojant greitosios pagalbos automobilį, pakalbėkite, kaip nukentėjusiojo ar susirgusio žmogaus artimieji galėtų jaustis.

Žaiskite žaidimus. Mažesni vaikai ypatingai mėgsta apsimesti, kad jie yra kiti žmonės. Šiuos smagius momentus galite panaudoti empatijos mokymui. Leiskite vaikams vaidinti kito žmogaus vaidmenį. Tai gali būti knygos ar TV personažas, arba net žmogus, kurį žinote, kuriam paskutiniu metu teko išgyventi stipresnius jausmus. Jūs galite suvaidinti istoriją drauge, ir bet kuriuo momentu paprašyti vaikų sustoti ir pagalvoti, kaip jų veikėjas galėtų jaustis šiuo metu. Tai leis jiems sutelkti dėmesį ties kitų žmonių emocijomis konkrečioje situacijoje. Jūs galite paprašyti jų parodyti veidukus, kaip jaučiasi jų herojus.

Vystykite vidinį moralės kompasą. Mokydami vaikus skirtumo tarp gėrio ir blogio, duoda jiems stiprią moralinę kryptį, ir jie galės lengviau teisingai rinktis gerus sprendimus. Situacijose, kai reikia nuspręsti, leiskite jiems pamatyti, paaiškinkite, kaip mūsų sprendimai paveikia kitus žmones. Kalbėkite su jais, kaip darymas bloga skaudina ir žaloja kitus. Gerai yra kalbėti su jais apie mažus dalykus, pvz. kai vadiname sesę negražiu vardu, kaip tai skaudina mergaitę, ir kaip vėliau, atėjus draugams, jie nebenori su tavimi žaisti. Statydami stiprų moralinį pamatą, pradėkite nuo mažų ir esminių dalykų.

Empatiški vaikai yra tie, kurie duoda, o ne ima. Augindami vaikus taip, kad jie praktikuotų empatiją, Jūs suteikiate jiems dovaną duoti. Pasaulyje, kur mes dažniausiai žvalgomės savo interesų ir poreikių, mokantys dovanoti žmonės sutinkami labai retai. Tačiau būtent jie būna labiausiai patenkinti gyvenimu, gyvena prasmingą gyvenimą, ir džiaugiasi apdovanojančiais tarpusavio santykiais. Mokymas vaiko būti empatišku yra stiprus indėlis į jo ateitį ir į pasaulį, kurį jie sukurs.

Dr.R.Myers

Kasdien neilgai klausantis muzikos gali labai sumažėti stresas ir nerimas. Tyrimai ir specialistų patirtys rodo, kad muzika mažina ir vaikų ir suaugusiųjų streso patirtis. Tai puiki žinia hiperaktyvių vaikų tėvams. Pasirinkite muziką, kuri Jums patinka, ir yra iš esmės raminanti, bet ne aktyvuojanti. Kitaip tariant, muzika, kuri tinka bėgimui ar fiziniams pratimams, gali netikti nervų sistemai nuraminti.

Hiperaktyviems vaikams vaizduotės pratimai nusikeliant į ypatingą vietą ir streso mažinimas muzikos pagalba gali būti puikus būdas pasiruošti miegui, ir nurimti po stresą keliančios dienos mokykloje. Jūs galite padėti vaikui pasirinkti jam ar jai tinkamą muziką. Iš esmės, ta pati technika padės tėvams, kurių diena buvo išties darbinga ir nelengva.

Muzika gali ne tik padėti hiperaktyviems vaikams įveikti stresą, bet taip pat padėti jiems pagerinti gebėjimą susikoncentruoti mokantis, ir taip atlikti namų darbų užduotis iki galo. Tėvai, mokytojai ir sveikatos specialistai ilgai galvojo, jog mokymuisi yra būtina tyli aplinka. Tačiau tyrimai parodė, kad yra atvirkščiai. Muzika iš tiesų skatina dopamino gamybą smegenyse. Vaistai nuo hiperaktyvumo taip pat pakelia dopamino gamybą organizme.

Buvo atrasta, jog muzika gerina dėmesį, koncentraciją ir darbinę atmintį. Ji teikia struktūrą, kuri ramina ir gali išmokyti hiperaktyvių vaikų smegenis geriau telkti dėmesį. Tai neturi būti pakili muzika.

Daugumai hiperkatyvių vaikų muzika padeda, tačiau gali būti ir atvirkščiai. Pabandykite. Leiskite vaikui klausyti mėgiamiausių radio stočių ar ieškoti muzikos iPod. Įjungti TV mokymosi metu netinka. Tai blaško dėmesį, ir nuo to bus greičiausiai tik blogiau, bet ne geriau. Kad ir kiek hiperaktyvūs vaikai tvirtintų, jog gali atlikti kelis darbus vienu metu, iš tiesų jie negali.

Dabar gali būti pats tinkamiausias laikas planuoti daugiau muzikos Jūsų gyvenime, taip pat ir kasdieniame vaiko gyvenime. Tai gali prilygti gydytojo išrašomiems vaistams!

P.Myers

Jei anksčiau telefonai buvo turtingųjų prabangos ženklas, arba provincijos tėvų būtinybė, šiandien vaikams yra įprasta turėti telefonus. Mažyliai ir net kūdikiai naudojasi telefonais ir planšetėmis, kad žiūrėtų mėgiamas TV laidas, klausytųsi muzikos ar žaistų žaidimus. Visgi nėra priežasčių, vaikams pristatyti prietaisus taip anksti, arba duoti vaikams telefonus prieš tai, kai tikrai yra būtina.

Kol vaikai yra tokie jauni, kad jiems reikia nuolatinės priežiūros, telefonai jiems nereikalingi. Šiame technologijų amžiuje nesunku pamiršti, kad telefonai iš tiesų yra skirti komunikacijai. Jūsų vaikui nereikia telefono, kad žaisti žaidimus ar žiūrėti TV. Naudojimasis elektroniniais prietaisais nuo tokio jauno amžiaus gali paveikti jų augimą ir dėmesį. Vaikai neturėtų turėti savo telefono, ar nuolatinės galimybės juo naudotis. Laikykite savo telefoną prie savęs, nebent Jūs įtraukiate ir vaiką į pokalbį telefonu.

Visiems vaikams yra reikalingos ribos, tačiau paaugliams jų reikia labiau. Nors ne visada norisi skirti apribojimus, lengviau būtų nutylėti ar pasijuokti, tačiau nenustatę ribų vėliau Jūs su paaugliu turėsite didelių bėdų. Paaugliai dar nėra suaugę žmonės, mes turime jiems suteikti daugiau laisvių nei mažesniems vaikams, tačiau taip pat turime numatyti, aptarti ir primesti paaugliui ribas ir taisykles.

Paauglystės amžius gali būti vienas sunkesnių laikų, tiek vaikui tiek ir tėveliams. Visgi pykčio priepuoliai, šaukimas ir atsikalbinėjimai rodo, kad Jūs vis dar bendraujate su vaiku… Jūsų vaikui yra reikalingi kriterijai, ir juos sukurti yra Jūsų darbas. Ribų centru laikykite vaiko sveikatą ir gerovę. Galbūt nedaug, tačiau kiekvienam paaugliui taikomos ribos skirsis. Šie skirtumai gali tapti vaikų pasipiktinimo priežastimi, tačiau tai yra būtina. Kiekvienas paauglys yra skirtingas ir individualus, priklausomai nuo asmenybės, gyvenime jie susidurs su skirtingais pavojais. Vienam tai gali būti sunkumai atlaikyti bendraamžių spaudimą, kitam – nenoras atsižvelgti į savo sveikatą ir jos nepaisymas.