P.Myers

Jei anksčiau telefonai buvo turtingųjų prabangos ženklas, arba provincijos tėvų būtinybė, šiandien vaikams yra įprasta turėti telefonus. Mažyliai ir net kūdikiai naudojasi telefonais ir planšetėmis, kad žiūrėtų mėgiamas TV laidas, klausytųsi muzikos ar žaistų žaidimus. Visgi nėra priežasčių, vaikams pristatyti prietaisus taip anksti, arba duoti vaikams telefonus prieš tai, kai tikrai yra būtina.

Kol vaikai yra tokie jauni, kad jiems reikia nuolatinės priežiūros, telefonai jiems nereikalingi. Šiame technologijų amžiuje nesunku pamiršti, kad telefonai iš tiesų yra skirti komunikacijai. Jūsų vaikui nereikia telefono, kad žaisti žaidimus ar žiūrėti TV. Naudojimasis elektroniniais prietaisais nuo tokio jauno amžiaus gali paveikti jų augimą ir dėmesį. Vaikai neturėtų turėti savo telefono, ar nuolatinės galimybės juo naudotis. Laikykite savo telefoną prie savęs, nebent Jūs įtraukiate ir vaiką į pokalbį telefonu.

Visiems vaikams yra reikalingos ribos, tačiau paaugliams jų reikia labiau. Nors ne visada norisi skirti apribojimus, lengviau būtų nutylėti ar pasijuokti, tačiau nenustatę ribų vėliau Jūs su paaugliu turėsite didelių bėdų. Paaugliai dar nėra suaugę žmonės, mes turime jiems suteikti daugiau laisvių nei mažesniems vaikams, tačiau taip pat turime numatyti, aptarti ir primesti paaugliui ribas ir taisykles.

Paauglystės amžius gali būti vienas sunkesnių laikų, tiek vaikui tiek ir tėveliams. Visgi pykčio priepuoliai, šaukimas ir atsikalbinėjimai rodo, kad Jūs vis dar bendraujate su vaiku… Jūsų vaikui yra reikalingi kriterijai, ir juos sukurti yra Jūsų darbas. Ribų centru laikykite vaiko sveikatą ir gerovę. Galbūt nedaug, tačiau kiekvienam paaugliui taikomos ribos skirsis. Šie skirtumai gali tapti vaikų pasipiktinimo priežastimi, tačiau tai yra būtina. Kiekvienas paauglys yra skirtingas ir individualus, priklausomai nuo asmenybės, gyvenime jie susidurs su skirtingais pavojais. Vienam tai gali būti sunkumai atlaikyti bendraamžių spaudimą, kitam – nenoras atsižvelgti į savo sveikatą ir jos nepaisymas.

Pam Myers

Akivaizdu, jog gebėjimas skaityti ir gyvybiškai būtinas Jūsų vaikui mokantis, kadangi be skaitymo vaikai negalės suprasti vadovėlių. Mokyklos neretai tikisi, jog vaikas galės skaityti jau 7 metų, naudodamas paprastą žodynėlį. Kad procesas vyktų lengviau, vadovėlių kūrėjai derina žodyną ir kalbą prie vaikų amžiaus. Dauguma vaikų į skaitymą žiūri kaip į nuobodžią namų ruošą, nes didžioji dalis jų skaito tik vadovėlius, o vadovėliai nekelia daug džiugių jausmų, dažnai jie yra skaitomi kompulsyviai. Jei į skaitymą žiūrima kaip į namų ruošą, dauguma vaikų pabėga nuo knygų visam gyvenimui, nebent mokytojai ar tėvai paskatina juos skaityti ir pristato jiems neakademinę jaudinančią literatūrą.

Tėvai padeda darželinukams, skaitydami su jais paprastas istorijas, o vėliau, skaitydami jas drauge su vaikais. Tai yra vertingas būdas megzti emocinį ryšį, ir taip pat įdiegti vaikams domėjimąsi knygomis. Deja, tėvų ir vaikų bendradarbiavimas skaitant neretai baigiasi tuo metu, kai vaikui labiausiai to reikia – kai jis ar ji pradeda mokytis mokykloje. Įsipareigoti rūpintis vaiko neakademiniu skaitymu, kai vaikas jau lanko mokyklą, yra nemažas iššūkis tėvams, tačiau yra verta apsvarstyti nepaprastus pliusus, kuriuos meilė skaitymui teikia.

    Yra nedaug tokių stiprių tėvystės iššūkių, kaip rūpintis paaugliu. Žinoma, pratinimas vaiko naudotis puoduku gali kartais atrodyti nesibaigianti kova, tačiau visa tai yra tarsu žaidimas, lyginant su pavojais, laukiančiais mūsų paauglystės etape. Sklando siaubo istorijos apie paauglių nuotaikas, emocingumą, maištingumą, ginčytiną skonį renkantis draugus ir dauguma tėvų jaučiasi nepasiruošę šiam iššūkiui jam atėjus.

    Esminis dalykas Jums, tėveliai, yra giliai įkvėpti, atsipalaiduoti ir prisiminti, kad paaugliai nėra monstrai. Jie tiesiog vaikai, išgyvenantys daug fizinių, emocinių ir socialinių pokyčių – ir visa tai vyksta vienu metu. Tėvai gali užmegzti gerą santykį su paaugliu, ir jį išlaikyti, jei turi šiek tiek kantrybės ir labai myli. Ką daryti, kad vaiko paauglystės metai būtų lengvesni?

     1.      Kalbėkite. Nors ir atrodo, kad paaugliai didžiąją dalį laiko praleidžia savo kambaryje, jie nori žinoti, kad jų gyvenimas tėvams yra svarbus ir įdomus. Svarbiausia kalbantis su paaugliu yra išlikti kasdienišku ir atsipalaiduoti. Dauguma tėvų stebisi, jog įprastas klausimas „Kaip tau šiandien sekėsi?“ gali taip paskatinti vaiką atsiverti ir pasipasakoti. Jei dažnai kalbėsitės su vaiku apie jo draugus, puikiai žinosite, kas vyksta ir kas naujo jo bendraamžių aplinkoje. Toks domėjimasis taip pat parodo vaikui, kad tėvams nuoširdžiai įdomu, kas vyksta jo ar jos asmeniniame gyvenime. Žinosite apie vaiko tikslus, pasiekimus ir kovas, jo ar jos individualius interesus (sportas, filmai, muzika), ir tai yra nepaprastos temos pokalbiams. Šių pokalbių esmė yra smagiai, džiaugsmingai, lengvai ir paprastai kasdien dalijintis informacija. Ypatingai svarbu, kad šie pokalbiai niekad nevirstų barniais; taip tiesiog atbaidysite paauglį nuo bendravimo su Jumis apskritai. Turėtumėte išsikelti tikslą pasikalbėti su vaiku bent 15 – 30 minučių kasdien, – po mokyklos, mašinoje, prie pietų stalo, prieš miegą, ir rasti kitų gerų progų.