Vasario – 16-ąją pasitinkant
Robertas Rinkevičius / 2017 m. 14 vasario d.
Šiais metais nusprendėme patriotiškai pasitikti valstybės Nepriklausomybės dieną ir papuošti mokyklą
tautine atributika – Gediminaičių stulpais. Penktoms klasėms teko atsakinga užduotis: išmokti dirbti
rėminiu siaurapjūkliu ir tuo pat pagaminti dirbinį. Gamindami Gediminaičių stulpus vaikai mokėsi ir kitų
medžio apdirbimo operacijų: gręžimo, dildymo, paviršiaus apdailos, klijavimo. Kūrybiškiausia darbo
užduotis buvo, remiantis tautinės vėliavos spalvomis, nudažyti savo pagamintą darbelį. Ir nors kai kurie
darbeliai nesigavo visiškai lygūs, dailūs, bet visi be išimties vaikai prisiminė ar naujai sužinojo apie vieną
iš valstybingumo simbolių – Gediminaičių stulpus.
Technologijų vyr. mokytojas Robertas Rinkevičius
Prancūziškos kalėdinės Pliauskos kepimas
Reda Gustienė / 2017 m. 6 sausio d.
8p ir 8pp klasės technologijų pamokoje domėjosi prancūziškomis Kalėdų tradicijomis ir lygino su
lietuviškomis. Nors ir turėdami mažai laiko pabandė iškepti prancūzišką Kalėdų pliauską. Tai yra
biskvitinis vyniotinis su daug daug šokolado.
Technologijų būrelio 1-ojo trimestro darbeliai
Reda Gustienė / 2017 m. 6 sausio d.
Su džiaugsmu mergaitės siuvo angeliukus ir juos padovanojo “Angelų” akcijai, kuri vyko gruodžio
pradžioje Rotušėje.
Tikimės dalyvauti pavasarį parodoje tema “Kubas. Kvadratas”, todėl siuvome dekoruotus kubus.
Dalyvavome Šiaurės šalių bibliotekų savaitės projekte. Tema “Ateitis”. Visos kartu iškepė meduolinį
robotą , kurį pavadino “Ateities virėjas”.
Daugiausiai džiaugsmo teikė jau tradiciniu tapusio meduolinio namelio kepimas. Sugaišo daug laiko.
Su
nerimu stebėjo laikrodžio rodykles, nes reikėjo laiku spėti grįžti į namus. Kepė detales, jas klijavo,
galiausiai puošė, kaip galėjo gražiau.
Mokytoja Reda Gustienė
5 – 6 klasių mokinių darbeliai
Reda Gustienė / 2017 m. 6 sausio d.
Smagu, kad didžioji dauguma 5-6 klasių mokinių kirpo, siuvo, vėlė ir po to džiaugėsi savo darbeliais.
Rezultatus galite matyti nuotraukose.
Mokytoja Reda Gustienė
Laiškas draugui apie svajonių pasaulį
Laba diena, Mielas drauge,
rašau Tau laišką, nes noriu pasidalinti mintimis apie savo svajonių pasaulį.
Mano svajonių pasaulyje žmonės širdyje niekada neužaugtų. Jie liktų tais pačiais vaikais,
žaidžiančiais kieme su draugais. Jie kvailiotų, kaip vaikystėje, negalvodami apie savo rimtą padėtį ir
nekreipdami dėmesio į kostiumuotų vyriškių pašaipius žvilgsnius.
Nebūtų taisyklių, kalamų visiems į galvas, nes jų nereikėtų. Niekam net mintis nekiltų elgtis taip,
kad pakenktų sau ar kitiems.
Šiame pasaulyje gyvuotų beribis gėris. Žmonės, eidami gatve, plačiai šypsotųsi, o užėję į
parduotuvę užkalbintų nuoširdžią pardavėją. Vaikščiodamas parke sutiktum draugišką nepažįstamąjį,
nusiteikusį pasikalbėti ne apie blogybes ar nelaimes, o norintį pagirti šiandien ypač gražią Tavo
šukuoseną.
O kai ateitų naktis, žmonės sustotų, nors trumpam, kad pažvelgtų į tamsų dangaus skliautą,
nukabinėtą ryškiai spindinčiomis žvaigždėmis. Grožėtųsi vaizdu ir nusijuoktų skaidriu, krištoliniu juoku,
pamatę kaip juokiasi linksmos žvaigždutės danguje. Ir visa tai būtų nuoširdu, nesuvaidinta ir
nesumeluota, nes mano svajonių pasaulyje melo nebūtų.
Žmonės nebijotų klysti ir iš savo klaidų pasimokytų. Pasaulyje būtų ir liūdesio, nes jis mus suartina.
Liūdesio reikia, jog nepamirštum, kas yra laimė ir prisimintum aplinkinius. Gyvuotų ir trupinėlis
baimės, kad išdrįstum, išmoktum pasitikėti savimi.
Mano svajonių pasaulyje žmonės mokėtų įsiklausyti į gamtą, jūros ošimą, paukštelių čiulbėjimą, į
savo širdį. Pajaustų dalykus, kurių neįmanoma nusakyti žodžiais: draugystę, švelnumą, meilę.
Svarbiausia – žmonės matytų širdimi. Juk tik širdimi gali pamatyti tiesą, kaip ir viltį šunelio akyse,
nerimą žmogaus širdyje ir tą tikrąjį džiaugsmą. Todėl žmonės ir būtų laimingi, nes matydami kito
džiaugsmą, jie patys švytėtų iš laimės.
Lauksiu, Mielas drauge, Tavo atsakymo.
Miglė Jauniškytė 7p klasė
Su kokiais slibinais žmonės kovoja šiandien?
Kartais žmonės turi labai blogų savybių – slibinų. Tas savybes pavadinau slibinais perkeltine prasme.
Dažniausiai žmonių slibinas būna pyktis, ypač paauglių. Jie labai pykstasi su draugais, tėvais,
mokytojais.
Labai dažnas slibinas yra patyčios. Paaugliai tyčiojasi iš kitų vaikų. Kritikuoja drabužius, avalynę,
telefoną ir taip toliau… Pravardžiuoja šlykščiausiais žodžiais…. Tyčia, kad įskaudintų…
Kartais būna toks slibinėlis vardu pavydas. Vaikai pavydi drabužių, daiktų. Gal ne visi gali nusipirki,
kas yra madinga.
Būna ir smurto slibinas. Jis sprendžia visus dalykus netaikiai. Aš labai nemėgstu šio slibino, nes jis
pridaro daug žalos.
Aš tikiuosi, kad Jūs esate geri ir tokie slibinai jumyse nepasireiškia.
Raminta Siniauskaitė 7d klasės mokinė
Ar galima atleisti išdavystę?
Gyventi pykstant labai sunku, nes pagieža, pyktis užima daug vietos. Jis išsikeroja ir išstumia iš
širdies kitus jausmus: meilę, džiaugsmą, kantrybę, nuoširdumą. Jeigu taip atsitinka, žmogus pyksta ne
vien ant to žmogaus, kuris kažką padarė, jis pyksta ant viso pasaulio, nebemato gražių dalykų, visur
įžvelgia tik blogį. Tokiam labai sunku padėti, jis pagiežą gali įveikti tik atleisdamas savo skriaudėjui.
Tačiau atleisti irgi sunku. Tad šiandien pasamprotausiu, koks darbas gali iškviesti pyktį ir kodėl jo
niekaip nepavyksta atsikratyti.
Yra daug dalykų, kurie galėtų įskaudinti. Tačiau tokias žaizdas laikas greitai išgydo. Nors širdyje dar
lieka mažas krislelis pykčio, jau pradedi bendrauti su įskaudinusiu žmogumi.
Retkarčiais dar suskausta jo atvertą žaizdą širdyje. Bet aš nemoku ilgai pykti ir greitai pamirštu
skriaudas.
Tačiau yra vienas poelgis, kurio negalėčiau atleisti. Tai draugystės išdavystė. Dažnai šis darbas
tęsiasi labai ilgai ir tą žinodamas piktadarys neketina visko paskubinti. O auka to
net nenutuokia ir tai dar labiau pasunkina padėtį. Aš galvoju, kad sunkiausia pakelti, jog
išdavikas yra vienas iš brangiausių žmonių pasaulyje. Juk jam patiki slapčiausias savo mintis,
didžiausius troškimus, nedoriausius poelgius. Tikras draugas, tikras, kol neišduoda, kenčia
su tavimi skausmą ir neviltį, dalinasi džiaugsmu ir niekada nepalieka vieno. Aš nesu
patyrusi draugystės išdavimo, bet puikiai įsivaizduoju jį iš knygų. Aš norėčiau amžinos draugystės, kuri
niekada neiširtų, tokios kaip Mark Twain knygoje „Tomo Sojerio nuotykiai“
berniukų Tomo ir Heklberio draugystės arba kaip Frances Hodgson Burnett knygoje „Paslaptingas sodas“
Merės ir Kolino draugystės.
Aš manau, kad atleisti galima daug ką, kad susikaupęs pyktis nežalotų tavęs ir aplinkinių ir leistų
tobulėti bei žengti į priekį. Manau, kad atleisdamas pasimokai iš klaidų, kad tokių
nedarytum ateityje.
Praėjus kažkuriam laikui galima atleisti ir išdavystę, tik niekada nereikia tokių poelgių pamiršti.
Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija, 7p kl. mokinė Miglė Jauniškytė
VII c klasės mintys apie laisvę
Pokalbiams apie laisvę nereikia raudonų dienų kalendoriuose ar ypatingų koncertų pagrindinėse
miestų aikštėse. Laisvė yra čia ir dabar.
Pradedami laisvės kovų paženklintos literatūros skaitymą ir analizę, VII c klasės mokiniai
pabandė sukurti eilėraščius arba pastraipas apie jų pačių – emocijų, poelgių, jausmų, bendrystės – laisvę.
Drąsiausi pasidalijo savo pirmaisiais kūrybiniais bandymais:
Laisvė
Motulė raudojo
Tą tragišką naktį,
Kai Lietuvą mūsų
Norėjo atimti.
Lyg saulė užtemo,
Lyg debesys krito,
Tik šūviai girdėjos,
Aidėjo visur…
Mūs laisvė brangioji
Sugrįžo pas mus.
Branginkit, vaikučiai,
Jūs galią tautos.
Emilija Zakarevičiūtė
Pats žodis ,,laisvė“ turi reikšti buvimą laisvam. Laisvė, kai gali apkabinti savo mylimuosius,
šeimos narius, draugus. Daryti, eiti, sakyti, ką nori. Kiekvienas turi savo vidinę, asmeninę laisvę. Ji
vertinama skirtingai. Vieni jaučiasi laisvi ir laimingi, turėdami telefonus, madingus drabužius ir kitus
daiktus, kurie, iškilus bėdai – nepadės. Kitiems laisvė – būti kartu su žmonėmis, kurie tau yra brangūs.
Juk tai ir yra svarbiausia! Turime džiaugtis, šiandien turėdami tokią galimybę.
Meda Šulskytė
Laisvė… Ko gero tai – svarbiausias dalykas gyvenime tiek žmogui, tiek kitam gyvam padarui.
Be laisvės mes esame užrakinti tarp keturių sienų – savyje. Man laisvė reiškia labai daug tiek kūryboje,
gyvenime, tiek santykiuose su aplinkiniais. Kiekvienas žmogus turi savo pasirinkimą, o laisvė ir reikalinga
tų pasirinkimų įgyvendinimui…
Kristina Savarauskaitė
Laisvė – tai žodis, turintis subjektyvias reikšmes. Man šis žodis reiškia laimingas šeimas ir
draugystę tarp žmonių, tautų. Taip pat reiškia norą gyventi laisvoje šalyje, nematyti ginčų, barnių. Juk
jei nebūtų nesantaikos, mes visi galėtume gyventi, pildant savo svajones ir besidžiaugiant tuo, ką turime.
Laisvė – tai lyg basomis bėgioti per pievą…
Ugnė Jasiulionytė
Laisvė manoji,
Gal ir tavoji.
Nemunas teka,
Laisvę man neša.
Virvėm nevaržo
Minčių mūs gilių.
Lietuviškai kalbam,
Dainuojam kartu…
Lietuvėlė laisva –
Žemė duota mums sava.
Bėga upės, šniokščia srovės…
Laisvė – mūsų, laisvė – mana!
Austėja Patinskaitė
A. de Sent-Egziuperi pasakos ,,Mažasis princas” recenzija
,,Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę…“ – žodžiai, įprasminantys kiekvieno
žmogaus būtį. A. de Sent-Egziuperi – prancūzų pilotas, humanistas ir rašytojas, visame pasaulyje
geriausiai žinomas dėl savo pasakos ,,Mažasis princas“. Šį kūrinį skaitėme per literatūros pamokas ir
namuose. Palikęs didžiulį įspūdį jis paskatino detalesniam kūrinio vertinimui ir apžvalgai.
Aviacija darė didelę įtaką besiformuojančios filosofinėms A. de Sent-Egziuperi pažiūroms,
mintims. Jo kūryba glaudžiai susijusi su jo paties patirties išgyvenimais ir taip pat sąlygota tos pačios
lakūniškosios patirties. Jo kūriniuose, o ypač – ,,Mažajame prince“ – yra nemažai jo autobiografinių
prisiminimų, patirties detalių. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu A. de Sent-Egziuperi rašė nemažai
filosofiškumo turintį, kupiną fantazijos, neįtikėtinų įvykių, didingąjį ,,Mažąjį princą“. Tai pasaka, kurioje
autorius, pasitelkdamas savo galia, netikėtumų kupina vaizduote ir mintimi, pasakoja apie meilę, rūpestį,
nuoširdumą, geraširdiškumą ir kitas moralines vertybes, į šį jutiminį pasaulį įtraukdamas ir neįprastus
antraeilius veikėjus, ir patį dėmesingąjį svajotoją – Mažąjį princą.
Kūrinyje įdomiai išreikšti žmonių santykiai, matomi vaiko akimis ir apibendrinti filosofo proto, minčių. Ir
vis dėlto tai kūrinys ne vaikams, o suaugusiems, nes visi šiame kūrinyje pateikiami meniniai ar
fantastiniai vaizdai čia turi perkeltinę reikšmę, suprantamą subrendusiam asmeniui. Autorius derina vaiko
fantaziją su dalykais, kurie eiliniam vaikui yra nesuprantami. Kūrinyje į pirmą planą iškeliama vaikystė.
Autoriaus nuomone, vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti ir niekados nepamiršti. Pats Mažasis
princas juk ir yra tarytum tyros vaikystės himnas, jos įprasminimas.
Siužetinė linija brėžiama nuo Sacharos dykumoje pasiklydusio pasakotojo, kuris
neįprastomis sąlygomis susitinka Mažąjį princą. Šis susitikimas su berniuku dykumoje lemia kūrinyje
užgimstantį fantazijos pradą. Po to aprašoma ir tai, jog Mažasis princas, pavargęs ar nuviltas Rožės ir
jos pernelyg didelio išdidumo, orumo, pabėgo iš savo planetos, palikdamas savo rožę, norėdamas surasti
asmenybes, tiesą, ieškoti atsakymų į jam svarbius vidinio suvokimo klausimus, ieškoti ko nors naujo.
Būtent todėl Mažasis princas apkeliavo keletą planetų, kuriose jis susitiko įdomių veikėjų, susidūrė su
neišjaustais, neregėtais jausmais. Pasiekęs žemę, Mažasis princas susitiko lapę, kurią pats ilgainiui ir
prisijaukino. Bet svarbiausia tai, kad lapė pateikė jam dalį atsakymų į klausimus, tūnojusius jo viduje.
Atsakymų, kurie privertė Mažąjį princą sugrįžti pas savo rožę, atleisti jai ir toliau su ja gyventi.
Lapė sakė: ,,Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma“. Dar pridūrė,
kad jo rožė yra vienintelis jam skirtas artimasis, nes jis ją mylėjo, laistė, rūpinosi, nes jie vienas kitą
prisijaukino. Todėl Mažasis princas ryžosi grįžti ir pradėti viską iš naujo. O juk šią situaciją galima
perteikti ir į realųjį pasaulį, kasdienybę…
Kūrinio pabaigoje autorius nepalieka realių išvadų. Pasitelkdamas savo vaizduote,
autorius aprašo visus įvykius, susijančius su Mažuoju princu. Kitaip sakant, jis parašo visą kūrinį, o
pabaigos atsikąsti duoda kiekvienam skaitytojui tam, kad jie patys pasitelktų savo vaizduotės galia. Ir
tik pats skaitytojas gali nuspręsti, ar Mažasis princas sugrįžo pas savo rožę ir laimingai gyveno, ar to
neįvyko ir Mažasis princas paskendo neviltyje ir baimėje. O gal nieko ir nespręskite, palikite tuos
kankinančius klausimus ir patys laukite savojo Mažojo princo, kad išgirstumėte šio stebuklingo gyvenimo
pasakojimo pabaigą. Tuomet nuoširdžiai linkėčiau sutikti tą nuostabų svajotoją – auksaplaukį berniuką.
Kūrinį recenzavo Meda Šulskytė, VII c klasės mokinė
Mano žuvytės
Kodėl žmonės augina gyvūnėlius? Kam jiems papildomi rūpesčiai? Žmonės augina gyvūnėlius tam,
kad būtų linksmiau, kad turėtų draugų. Aš taip pat turiu namuose gyvūnėlių. Gal tik draugai iš jų ne
kokie, nes tai žuvytės.
Mano mažame akvariume plaukioja trijų rūšių žuvytės: ancitrusai, neonai ir barbusai. Žuvytės,
kurios turi pusę kūno raudono, o kitą pusę mėlyno, vadinasi neonais. O visiškai geltona žuvis, kuri valo
akvariumo dugną, yra ancitrusas. Kitos – barbusai. Nors priklauso tai pačiai veislei, skiriasi vieni nuo kitų.
Vieni jų geltoni su juodais taškeliais, o kiti raudoni su tais pačiais taškeliais. Net pilkšvos žuvelės, su
raudona juosta per šoną, taip pat barbusai.
Ne tik atrodo, bet ir elgiasi žuvys skirtingai. Neonas gali labai ilgai stovėti vienoje vietoje
nejudėdamas, lyg būtų užmigęs. O pilkieji barbusai priešingai. Jie labai judrūs .Puldinėja ir vaiko
akvariumo drauges. Juos net būtų galima pavadinti piktais.
Visai kitoks ancitrusas. Jis net plaukti kaip žuvis nemoka. Daugiausia laiko praleidžia lindėdamas tarp
žolių ir valydamas dugną.
Nors žuvys ne šuniukas, su jomis nepažaisi, bet grįžęs namo po sunkios darbo dienos, galiu prisėsti
ir ilgai ramiai žiūrėti į akvariumą. Tai kaip meditacija. Bežiūrėdamas nusiraminu, atsipalaiduoju ir bent
trumpam pamirštu visus sunkumus. Kaip tik dėl to žmonės augina gyvūnus.
Žygimantas Auga 5p klasė
2021 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas