Pilaitės vėjo malūnas
Vitalija Subačiūtė / 2020 m. birželio 10 d.

                     
       Žmogus kurdamas išreiškia save, kūryba jam yra tarsi priemonė, padedanti parodyti savo jausmus. Lietuvių kalbos pamokose vaikai mokosi ne tik taisyklingai rašyti, įdėmiai skaityti bei nagrinėti grožinės literatūros tekstus, bet ir patys kuria pasakojimus, miniatiūras, eilėraščius… Knygoje ,,Pilaitės vėjo malūnas“ pateikiami įdomiausi Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos mokinių kūrybiniai darbai, kuriuos atrinko lietuvių kalbos mokytojos Elena Palubinskienė, Danutė Kasiulevičienė, Diana Kadzevičienė, Jolanta Zagurskienė, Joana Jakubickaitė, Vitalija Subačiūtė, Rima Striogaitė. Iš viso knygelėje yra publikuojami 57 literatūriniai darbai, papuošti iliustracijomis. Vaikai, taikydami įvairias raiškos priemones, kūrė spalvingas, nuotaikingas iliustracijas savo kūriniams. Iliustruojant mokinius konsultavo dailės mokytojos Daiva Varslavėnienė ir Milda Tverkutė. Knygelės išleidimo sumanytoja ir koordinatorė – direktoriaus pavaduotoja ugdymui Renata Kraus. Ši mokinių kūrybos knygelė – ne paskutinė. 
Nuotraukų galerija
Literatų svetainė ,,Noriu pasakyti”. DANGUS (Fantastinis apsakymas)
Rašytojas: PIJUS MAKSELIS, 8pp klasės mokinys
Santrauka:
Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik
pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos
driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius,
glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už
mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.
Geležinis signalizacijos balsas sudraskė tylą.
– Tikslas pasiektas. Tikslas pasiektas. Objektas laivo radaruose. Vykdoma automatinė laivo
sustojimo operacija, – tonas buvo šaltas, automatinis, bet dabar atrodė rūstus, nepakeliamai slogus.
Nutilus pranešimui erdvėlaivyje įsiviešpatavo niūri tyla. Užgniaužtas kvapas tarsi prieš audrą.
Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik
pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos
driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius,
glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už
mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.
Laivo valgomajame susirinko trys keisti žmonės.
Ant stalo užsikėlęs kojas sedėjo Vickaras. Jo plaukai nerūpestingai susitaršę, akys apsiblaususios
migla, o lūpos be paliovos judančios, kuždančios žodžius, girdimus tik jo ausiai. Vyro pilkas žvilgsnis
dėbsojo į metalines sienas.
Pačiame apskrito valgomojo kampe slėpėsi Matila. Sustingusi it statula, ji slėpėsi nuo savo
bendrakeleivio akių, nubedusi savąsias į grindis. Jos plaukai beveik visi nuslinkę o veidas išblyškęs it
pienas.
Paskutinis pasirodė Adrijanas. Iš visų jis atrodė įprasčiausiai, dėvėjo tvarkingą erdvėlaivio uniformą ir
vešlius juodus plaukus buvo surišęs į kuklią uodegytę. Jis ėjo ramiu lengvabūdišku žingsniu. Veide
šmėkčiojo geranoriška šypsena.
– Sveikinu jus! – prakalbo jis, – pasiekėme savo išsvajotąjį tikslą!
Atsako jis negavo. Adrijanas prisėdo prie stalo ir žiūrėdamas į Vickarą tarė:
– Negi nesidžiaugi? – vyptelėjo jis, – iki kol praradai kalbos dovaną, tiesiog negalėdavai užsičiaupti,
kaip trokšti atvykti čionai!
Vickaras neatsakė. Jo lūpos tęsė negirdimą monologą. Adrijanas kiek laiko tikėjosi atsakymo, tada
tik numojo ranka ir pasisuko į Matilą. Ji susigūžė, pajutusi jo žvilgsnį.
– Gal tu norėtum prabilti?
Moteris kažką pasakė, bet Adrijanas neišgirdo. Jis pasilenkė, kad geriau girdėtų, ir ji pakartojo:
– Nekalbink jo.
– Kodėl gi? – nusistebėjo Adrijanas. Jis vogčiomis žvilgtelėjo į Vickarą. – Per tris mėnesius mūsų
kelionės abudu tarškėjome lyg dvi mamytės! Tik vėliau vargšelis nutilo.
– Taip, – įbedusi akis į grindis ištarė Matila, – kai išvykome, jis buvo kalbus. Vis dar yra. Negi nematai,
kaip lūpos kalba?
– Matau, – linktelėjo Adrijanas, – bet ką jis ten murma, nežinau.
Matila tylėjo. Galop vaikinui pabodo ją kalbinti. Jis jau sukosi, kai vėl išgirdo duslų balselį:
– Aš žinau. Jis meldžiasi.
– Kam?
– Dar nežino. Sako, kai nuskris į juodąją skylę, sužinos.
– Jis ten ieškos Dievo? – nesuvokė Adrijanas. Niekada Vickaras neminėjo esąs piligrimas.
– Aš jau radau, – pasigirdo šiurkštus, nemalonus balsas už nugaros. Vickaras dabar žiūrėjo į juodu
savo niūriomis, pilkomis akimis, – aš esu arčiausiai dangaus, negu bet koks žmogus istorijoje. Astronautai
skrido ir praskrido Vilem-284, bet nė vienas nesuprato, – Vickaras atlošė galvą ir sudžeržgė užgožta
neviltimi dvelkiančiu juoku, – niekas nesuvokė, jog čia yra Dangus.
Adrijano veidą paliko geranoriška šypsena. Jis pasisuko į langą. Vos už kelių centimetrų stiklo į juos
žvelgė ertmė erdvėlaikyje, praraja. Praryjanti šviesą ir spinduliuojanti tamsa. Adrijanas mostelėjo ranka
link Vilem-284 ir tarė:
– Čia Dangus? Nepyk, Vickarai, bet aš tematau didelę juodą skylę.
– Nes tu aklas, – rėžė vyras, – tik aš sugebu įžvelgti čia spalvą. Reikšmę. Kaip manai, kas slypi už
Įvykių horizonto? Kodėl gamta neleidžia mums dirstelėti į juodųjų skylių gelmes? Kadaise dangus mums
buvo nepasiekiamas ir mes manėme, kad ten gyvena Dievas su visais savo angelais. Bet pasiekėme
dangų ir ką mes išvydome? Tuštumą. Kelis debesis ir viskas. Užtat virš galvų driekėsi dar didesnė,
neaprėpiama visata. Mums leidžiama ją tyrinėti tiek, kiek tik sugebame. Tik vieno mes niekados
nesuvoksime. Niekada neišvysime. Štai! – jis tvirtai ištiesė pirštą į langą, – mes atradome Dangų! Tik
atsisakome tuo tikėti…
Vickaras iš susijaudinimo net pašoko nuo kedės. Atsakymui tegavęs suglumusią klausytojų tylą, jis
kažką suurzgė ir nudribo į kėdę. Jo žvilgsnis vėl apsiblausė ir lūpos tęsė savo maldą.
– Jis iškentėjo tiek daug, – atsiduso Matila, – vaikystėje dėl jo kaltės netyčia žuvo tėvas. Motina
prasigėrė iš sielvarto. Jam net pasisekė, kad susikrapštė pakankamai pinigų vykti į šią kelionę.
– Hmm… – numykė Adrijanas, – o kodėl tu keliauji? Juk ši kelionė bus mūsų paskutinė. Nejaugi tu irgi
ieškai čia Dangaus?
– Ne, – šyptelėjo Matila, – man dangus užgeso prieš amžius, – ji pakėlė sausas iš širdgėlos akis į
langą ir įsistebeilijo į juodąją skylę. – Žinai, kaip buvo atrasta Ji?
– Taip, – linktelėjo Adrijanas, – astronautas Vilemas Flauersas ją atrado du šimtai
aštuoniasdešimtaisiais metais.
– Jo visą laivą paglemžė ši juodoji skylė, bet, laimei, dar spėjo išsiųsti paskutinį signalą į žemę.
Vilemo vardu ir buvo praminta ši praraja.
– Suprantu, – linktelėjo vaikinas, – bet kodėl tu nori į ją nuskristi?
Moteriai buvo sunku ištarti tuos žodžius:
– Be nuotraukų ir visokios medžiagos, kuri pateko į Žemę, ten dar buvo vienas pranešimas. Man.
NASA agentai atvežė jį man į namus ir pasakė, be jokio liūdesio ar užuojautos, neva tai tik kasdienybė –
jūsų vyras mirė.
Adrijanas išpūtė akis iš nuostabos.
– Kas buvo parašyta tame pranešime?
Matila neašarojo, bet jos akys verkė. Ji išlemeno:
– Nieko… paprastas „aš tave myliu“… Vilemas niekada nebuvo originalus…
– Dėl jo tu skrendi į šią juodąją skylę?
– Aš negaliu be Vilemo gyventi. Galbūt sugebėčiau, jeigu jis nebūtų man išsiuntęs tos žinutės. Kai
užsimerkiu, aš matau jį. Kai aplinkui tyla, girdžiu, kaip jo lūpos ištaria man šiuos tris žodžius. Suprantu,
kad sugrįžti jam neįmanoma. Niekas negrįžta iš juodosios skylės… bet jeigu jis negrįš, tada aš atkeliausiu
pas jį.
Adrijanas keistai pažvelgė į moterį. Nepaisant aklos vilties žodžiuose, Matilos akys skendėjo
neviltyje. Pagavusi šį žvilgsnį, ji paaiškino:
– Išvysti Vilemą prie savo durų yra nulinis šansas. Bet vilties išvysti jį juodojoje skylėje man dar yra.
Galbūt ji maža. Galbūt šansas tik vienas iš trilijono, bet tai geriau nei nulis! Taip, ši mano viltis yra
paremta nežinojimu. Bet tas pats Vickarui, nors jis ir įsitikinęs, kad suvokia, – ji trūktelėjo pečiais, –
galbūt net Rojų ten rasiu.
– Galbūt, – atsiduso Adrijanas.
– O tu? Dėl ko tu skrendi į juodąją skylę? – pasidomėjo Matila.
Vaikinas nusijuokė. Moteris jo juoke pajuto virpančią melancholijos gaidelę.
– Aš… aš pats nežinau. Esu svajotojas. Žemė man per nuobodi. Lankiausi Marse, Alfa – Centauri…
visur tas pats. Visa visata tiesiog… nyki. Tuščia. Prisipažinsiu, Matila, aš neturiu tokių kilnių tikslų kaip
jūs. Aš tenoriu sužinoti, kas slypi už mūsų pasaulio sienų. Už… – jis pažvelgė į Vilem-284, – už Įvykių
horizonto. Man gyvenimas nėra toks brangus, kad laikyčiausi jo saugumo ir paprastumo. Visi žmonės
gimsta ir miršta – koks man skirtumas? Mano gyvybė man verta tik tiek, kiek bet kokio praeivio gatvėje.
Užtat čia, – jis dviem pirštais bedė į savo akis, – čia slypi mano tikrasis aš. Tas, kuris tau kalba, – jis
dirstelėjo į Vickarą, – mano siela, jei nori tuo tikėti. Ji trokšta patyrimo.
Adrijanas sustojo uždusęs ir nutilo. Giliai įkvėpė ir pasakė:
– Štai kodėl aš galvotrūkčiais leidžiuos į juodąją skylę. Visur kitur man nuobodu.
Centriniam laivo kompiuteriui buvo nurodyta sustoti kelias valandas prieš Vilem-284. Galbūt keleiviai
norėtų atsisveikinti su žeme – visgi ryšys tebebuvo įjungtas. Bet nė vienas net nelietė tolimo atstumo
komunikatorių. Jie tik nekantriai laukė tikslo. Trise jie buvo išvyti iš savo namų, vienaip ar kitaip, ir
tetroško galo. Matila laukė beviltiškomis akimis, Vickaras – apimtas aklo tikėjimo, o Adrijanas po savo
šypsena ir gražiomis akimis tiesiog spinduliavo abejingumu.
Juodoji skylė į juos įdėmiai žiūrėjo. Į Matilą žvelgė Vilemas, Vickarą stebėjo Dievas ir į Adrijaną žiūrėjo
tuštuma.
Sugaudė signalizacija ir laivas pajudėjo. Vilem-284 apėmė visą vaizdą už lango. Erdvėlaivis
nepaliaujamai šliaužė, artėjo prie Įvykių horizonto. Vieningai sutarškėjo visi aparatai, signalai ir terminalai.
Tada vienas po kito išsijungė ir teliko tamsa.
Tik Vickaro akys viltingai žybsėjo, o lūpos išsiviepė į plačią šypseną.
Literatų svetainė „NORIU PASAKYTI“
Šiemet, 2016-2017 m.m., mūsų jaunieji rašytojai buriasi į literatų svatainę „Noriu pasakyti“. Šioje
svatainėje gali jėgas išbandyti bet kuris penktos – aštuntos klasės mokinys. Tačiau pirmiausiai savo
kūrinėlį turi parodyti svetainės įkūrėjoms, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojoms Danutei Kasiulevičienei
ir Genei Remeikienei.
Žinoma, kiekvienas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas gali čia talpinti geriausius savo mokinių
kūrybinius darbelius, bet literatų būrelio veikla – kryptinga: su savo siekiais, uždaviniais, programa.
Svajojame suorganizuoti 2017-tų metų gegužę pirmąjį progimnazijoje „Poezijos pavasarėlį“, kurio
laureatai įgis teisę dalyvauti Pilaitės bendruomenės organizuojamajame „Poezijos pavasaryje“ kartu su
žymiais Pilaitės, Vilniaus poetais. O gal ir pirmąją bendrą savos kūrybos knygelę išleisime… Juk galime
pasvajoti!
O dabar šiais naujais mokslo metais savo sonetus Literatų svetainėje „Noriu pasakyti“ publikuoja jau
girdėti mokyklos kūrėjai: 7d klasės mokiniai Diana Kornilova, Aistė Sotvaraitė, Kristijonas Kybartas,
Viktorija Kornilova.
Pasaulis sukasi ratu
Pasaulis sukasi ratu
Ir metų keičiasi laikai.
Ir būna linksma, įdomu,
Bet rudenį nuliūsta net vaikai…
Kai lyja ir lauke niūru,
Jaučiuosi aš blogai.
Ir tuo metu liūdžiu,
Nes ir kieme nebežaidžia vaikai.
Man vasarėlė atminty –
Jauki, šilta, linksmoji.
Bet kaupias lietūs debesy
Ir vėl būnu liūdnoji.
Bet pagalvoju: „Tuoj žiema!“
Ir liūdesio jau nebėra! (Autorė Diana Kornilova, 7d kl.)
***
Tai lyg mįslė niekieno neįminta,
Tai lyg visų namai,
Kur šildo ir globoja…
Įdomu – kas gi tai?
Tas pasaulis, tie namai
Ne tik šildo ir globoja,
Nes pavirsta dažnai
Liūdesio pilnais laukais…
Ir aš sėdėdavau tuose laukuose,
Kur neužklysta jokie paukščiai.
Ir aš pavirsdavau kažkuo,
Ko nieks nemėgsta, žiūri baugščiai…
O kai surasdavau aš kelią iš tų laukų,
Džiaugsmingai bėgdavau sutikt tėvų! (Aistė Sotvaraitė, 7d kl.)
Gyvenimo giria
Gyvenimas kaip miškas: tai tamsus, tai šviesus.
Eini kur nori, bet nežinai, kas bus.
Kas laukia už medžių tamsioje naktyje,
Kas nutiks dienos šviesos glėbyje.
Kai matai viltyje skylę,
Noris sušukt: „Kodėl tu tokia žiauri, Gyvenimo giria!?“
Bet tau šaukt nereikėtų,
Jei tą skylę užlopyt mokėtum.
Pro visus lapus šviesa prasiskverbia,
Tada laimės lobį lengviau surandi.
Laimė kiekvieno Gyvenime verpia –
Ją aptikęs laimingu tampi.
Tamsoje pasiduoti nereikia,
Nes tamsos duobės kažkada pasibaigia. (Kristijonas Kybartas, 7d kl.)
Pasaulis, kurio nepastebime
Visi žmonės skuba skuba,
Į mokyklą, namus, į darbus.
Jie nepastebi, kas juos supa –
Nes mato tik savo brangius telefonus.
Jie nepastebi pasaulio grožio,
Jie negirdi gamtos garsų.
Nesiklauso paukščių giesmių,
Neužuodžia gėlių kvapų.
Daug kas gamtos nevertina:
Miškuos mėto šiukšles.
Medžius nesodinę kerta,
Trypia lauko gėles.
Nekirsk medžių, žmogau,
Pasodink bent vieną, pačiam bus gražiau! (Viktorija Kornilova, 7d kl.)
Vaizdas pro močiutės langą
Kai pavasaris kieme jau įsisiūbavo, o iki vasaros atostogų liko visai nedaug, 5P/F klasės
mokiniai per kalbos ugdymo pamoką popieriuje pabandė išsakyti tai, ką šiuo metu jaučia, ką mato,
užuodžia ir girdi aplinkui. Mokinių buvo prašoma mintimis grįžti į kaimą pas močiutę bei pažvelgti pro jos
medinės bakūžės langelį. Prisiminę aprašymo reikalavimus, detališkumą, penktokai ypač jautriai aprašė ne
tik juos supančią aplinką, bet ir jausmus, išgyvenimus. Štai keli įdomiausi darbeliai:
Štai pagaliau atvažiavome pas močiutę. Užėjau į viršų, pažvelgiau pro langą.
O ten – jau vasara! Šviečia saulė, gėlės, seniausiai pražydusios, skleidžia nuostabų vasaros
aromatą. Ant tų gėlyčių nutūpė kelios bitelės, renkančios nektarą skaniausiam medui. Šalia tų gėlyčių
ant įtemptos virvės tabaluoja baltiniai. Čia pat pamatau malkinę. Ten tiek daug medienos, kad net
drąsiai namelį medyje galėtum pasistatyti!
Paskui pamačiau, kad malkinėje kažkas juda! Aš susidomėjau ir nusprendžiau apžiūrėti iš arčiau.
Priejęs arčiau pamatau – ogi ten mažas paukščius įstrigęs tupi. Aš išėmiau vieną malką ir padėjau
paukščiukui išskristi namo.
Grįžau prie to paties lango, pamačiau, kad tolumoje – tik miškai… Ir staiga kažkuo labai pakvipo.
Pagalvojau, kad tai – tos pačios gėlės, bet ne, ten buvo močiutės iškepti sausainiai.
Nusileidau į apačią, atsisėdau prie stalo ir pradėjau valgyti gardžiuosius sausainius. Močiutės
sausainiai juk visada skanūs.
Vaigintas Matulis, 5P/F kl.
Atvažiavau pas močiutę atostogauti ir iškart pažvelgiau pro langą. Langas buvo praviras, todėl
iškišusi pro jį ranką pajutau šilto vėjo glamonę.
Rytas buvo saulėtas ir šiltas. Kvepia močiutės sodo obelų žiedai, girdžiu gražų ir ramų zylių
čiauškėjimą, klausausi vėjo dainos, nes ji – tokia raminanti. Viskas aplinkui buvo įvairių spalvų: rožės –
geltonos, raudonos, pienės – irgi geltonos, prie jų kaip prie medaus skrenda bitutės. Taip neapsakomai
gražiai žydi obelys ir brandina skaniausius vaisius…
Kadangi langas praviras, aš galiu paliesti žolę. Ji tokia švelni ir žalia. Ant palangės užšoko raina
katytį. Ji buvo tokia išsigandusi, nes ją vijosi pašėlęs kaimynų šuo. Nuraminau ją ir ji nubėgo.
Gyvūnai myli gamtą, nes jie joje gimė. Jie myli kiekvieną kvepiančią žolę.
Kaip gražu ir spalvinga aplinkui! Viskas kvepia, visur taip ramu. Ak, kaip gera atostogauti pas
močiutę kaime!
Dagnė Lažauninkaitė, 5P/F kl.
Buvo gražus pavasario pabaigos rytas. Svečiavausi pas močiutę. Užėjusi į močiutės kambarį,
pamačiau langą. Jis buvo praviras ir išdrįsau pro jį pažvelgti laukan.
Džiaugiuosi, kad atėjo pavasaris, nes gieda paukšteliai, šviečia saulutė, o iškišęs galvą, galėjai
pajusti šiltą vėjelį.
Staiga pradėjo lyti. Lietus nebuvo šaltas, kaip tik – buvo malonus. Po kiek laiko lyti nustojo ir
pamačiau nuostabaus grožio vaivorykštę. Debesys buvo šviesūs, dangus – visai žydras. Po lietaus vis
dar jaučiau jo svaiginantį kvapą. Pastebėjau ir daug gražių gėlių. Jų būta įvairiausių: raudonų, baltų,
geltonų, violetinių, oranžinių, rožinių… Buvo malonu stovėti prie lango ir norėjosi niekados nuo jo
neatsitraukti.
Išgirdau močiutės balsą:
-Eik valgyti, anūkėle, pusryčiai jau ant stalo!
Pažadėjau sau būtinai dar grįžti prie šio lango.
Vakarė Pliaskytė, 5P/F kl.
Nuotraukos mokytojo I. Zujevo
Nuotraukų galerija
Poezijos pavasariui prasidėjus
Šeštadienį, gegužės 21 dieną, 15.00 val. Pilaitės miške kaip ir kiekvienais metais vyks Poezijos
pavasario šventė. Šis Poezijos pavasaris skiriamas L. Rėzos gimimo 240-osioms metinėms. Tema: „Kas
po tūkstančio metų ras tavo pėdsakus, Tėvyne“. Mūsų progimnazijos jaunųjų rašytojų, poetų kūriniai
bus publikuojami Pilaitės bendruomenės tinklapyje. Kuriantys mokiniai taip pat bus pakviesti skaityti savo
kūrybos.
Nors Pilaitiškiai dedikuoja šį Poezijos pavasarį Liudvikui Rėzai atminti, bet kūrybos tematika
nevaržoma: galima skaityti savo prozą ar poeziją įvairiomis temomis.
Džiaugsmas
Kažkada gyveno Džiaugsmas
mano širdyje.
Ir iš manęs sprūdo šauksmas:
Kodėl jis tik manyje?
Ne medyje ir ne krūme?
Ten Džiaugsmo neradau,
o tik savo širdyje
kadais jį vieną sutikau.
Bandžiau surasti aš jam porą
ir ieškojau visur,
bet vis gaudavau atsakymą:
Ieškok, ieškok kitur…
Tai 6d klasės mokinės Agatos Napadiuk sukurtas eilėraštis.
Laiškas draugui apie svajonių pasaulį
Laba diena, mielas drauge,
rašau Tau laišką, nes noriu pasidalinti mintimis apie savo svajonių pasaulį.
Mano svajonių pasaulyje žmonės širdyje niekada neužaugtų. Jie liktų tais pačiais vaikais,
žaidžiančiais kieme su draugais. Jie kvailiotų, kaip vaikystėje, negalvodami apie savo rimtą padėtį ir
nekreipdami dėmesio į kostiumuotų vyriškių pašaipius žvilgsnius.
Nebūtų taisyklių, kalamų visiems į galvas, nes jų nereikėtų. Niekam net mintis nekiltų elgtis taip,
kad pakenktų sau ar kitiems.
Šiame pasaulyje gyvuotų beribis gėris. Žmonės, eidami gatve, plačiai šypsotųsi, o užėję į
parduotuvę užkalbintų nuoširdžią pardavėją. Vaikščiodamas parke sutiktum draugišką nepažįstamąjį,
nusiteikusį pasikalbėti ne apie blogybes ar nelaimes, o norintį pagirti šiandien ypač gražią Tavo
šukuoseną.
O kai ateitų naktis, žmonės sustotų, nors trumpam, kad pažvelgtų į tamsų dangaus skliautą,
nukabinėtą ryškiai spindinčiomis žvaigždėmis. Grožėtųsi vaizdu ir nusijuoktų skaidriu, krištoliniu juoku,
pamatę kaip juokiasi linksmos žvaigždutės danguje. Ir visa tai būtų nuoširdu, nesuvaidinta ir
nesumeluota, nes mano svajonių pasaulyje melo nebūtų.
Žmonės nebijotų klysti ir iš savo klaidų pasimokytų. Pasaulyje būtų ir liūdesio, nes jis mus suartina.
Liūdesio reikia, jog nepamirštum, kas yra laimė ir prisimintum aplinkinius. Gyvuotų ir trupinėlis baimės, kad
išdrįstum, išmoktum pasitikėti savimi.
Mano svajonių pasaulyje žmonės mokėtų įsiklausyti į gamtą, jūros ošimą, paukštelių čiulbėjimą, į
savo širdį. Pajaustų dalykus, kurių neįmanoma nusakyti žodžiais: draugystę, švelnumą, meilę.
Svarbiausia – žmonės matytų širdimi. Juk tik širdimi gali pamatyti tiesą, kaip ir viltį šunelio akyse,
nerimą žmogaus širdyje ir tą tikrąjį džiaugsmą. Todėl žmonės ir būtų laimingi, nes matydami kito
džiaugsmą, jie patys švytėtų iš laimės.
Lauksiu, mielas drauge, Tavo atsakymo.
Miglė Jauniškytė 6p klasė
Laiškas serui Viljamui iš Žorž Sand literatūrinės pasakos „Šuo ir Šventoji Gėlelė“
Mielas sere Viljamai,
mane labai įkvėpė Jūsų mintys, todėl nusprendžiau pasidalinti idėjomis ir apie savo svajonių pasaulį.
Manau, mano pasaulyje nebus pykčio, pavydo bei kitų ydų. Aplinka spindės gėriu ir meile, žmonės
džiaugsis kiekviena diena, gyvūnai ir žmonės bus neišskiriami draugai, o dangumi skraidžios nuostabūs
paukščiai. Viskas aplinkui bus gražu: gamta džiaugsis, kartu šypsosis skaisti Saulė, viską šviesa
užgožiančia šypsena. Kai Saulė pavargs ir žiovaudama nukris į šiltus debesų patalus, pasirodys jaunasis
Mėnulis ir pažadins nakties padarus. Jie savo lopšinėmis užkukuos nemiegančius vaikus ir paslaptingai
čiulbės tarpusavyje. O galiausiai ryte, kai Saulutė dar tyliai šnarpš tarp debesų, ją iš lovos išvers
išdykėlis Vėjas. Saulelė atsibus ir vėl su gera nuotaika ir žiniomis žadins mus. Prasikrapštę akis kelsimės
iš lovų ir pradėsime nuostabiausią dieną. Joje nebus liūdesio – tik džiaugsmas, nebus pykčio – tik laimė,
nebus blogos nuotaikos – tik plati šypsena veide.
Nesvarbu, ar mes smarkiai plušėsime, ar su draugais gersime arbatą – visa tai bus nuostabu! Nes
būsime nusiteikę pozytiviai ir viskuo džiausimės, negalvosime apie nelaimes ir gyvensime kiekviena
minute, nes ji gali būti paskutinė…
Toks yra mano svajonių pasaulis.
Lauksiu Jūsų atsakymo.
Pagarbiai
Mokinė Aistė Sotvaraitė iš 6d klasės
Ar galima atleisti išdavystę?
Gyventi pykstant labai sunku, nes pagieža, pyktis užima daug vietos. Jis išsikeroja ir išstumia iš
širdies kitus jausmus: meilę, džiaugsmą, kantrybę, nuoširdumą. Jeigu taip atsitinka, žmogus pyksta ne
vien ant to žmogaus, kuris kažką padarė, jis pyksta ant viso pasaulio, nebemato gražių dalykų, visur
įžvelgia tik blogį. Tokiam labai sunku padėti, jis pagiežą gali įveikti tik atleisdamas savo skriaudėjui.
Tačiau atleisti irgi sunku. Tad šiandien pasamprotausiu, koks darbas gali iškviesti pyktį ir kodėl jo niekaip
nepavyksta atsikratyti.
Yra daug dalykų, kurie galėtų įskaudinti. Tačiau tokias žaizdas laikas greitai išgydo. Nors širdyje
dar lieka mažas krislelis pykčio, jau pradedi bendrauti su įskaudinusiu žmogumi. Retkarčiais dar suskausta
jo atvertą žaizdą širdyje. Bet aš nemoku ilgai pykti ir greitai pamirštu skriaudas. Tačiau yra vienas
poelgis, kurio negalėčiau atleisti. Tai draugystės išdavystė. Dažnai šis darbas tęsiasi labai ilgai ir tą
žinodamas piktadarys neketina visko paskubinti. O auka to net nenutuokia ir tai dar labiau pasunkina
padėtį. Aš galvoju, kad sunkiausia pakelti, jog išdavikas yra vienas iš brangiausių žmonių pasaulyje. Juk
jam patiki slapčiausias savo mintis, didžiausius troškimus, nedoriausius poelgius. Tikras draugas, tikras,
kol neišduoda, kenčia su tavimi skausmą ir neviltį, dalinasi džiaugsmu ir niekada nepalieka vieno. Aš nesu
patyrusi draugystės išdavimo, bet puikiai įsivaizduoju jį iš knygų. Aš norėčiau amžinos draugystės, kuri
niekada neiširtų, tokios kaip Mark Twain knygoje „Tomo Sojerio nuotykiai“ berniukų Tomo ir Heklberio
draugystės arba kaip Frances Hodgson Burnett knygoje „Paslaptingas sodas“ Merės ir Kolino draugystės.
Aš manau, kad atleisti galima daug ką, kad susikaupęs pyktis nežalotų tavęs ir aplinkinių ir leistų
tobulėti bei žengti į priekį. Manau, kad atleisdamas pasimokai iš klaidų, kad tokių nedarytum ateityje.
Praėjus kažkuriam laikui galima atleisti ir išdavystę, tik niekada nereikia tokių poelgių pamiršti.
Miglė Jauniškytė 6p klasė
Ką gali žiema
Atėjo ilgai laukta žiema. Iki tos dienos mes visi buvome prislėgti to niūraus, pilko rudens.
Reikėdavo į mokyklą eiti per lietų, sušlapusiam, sušalusiam. Tarsi visas gyvenimas buvo papilkėjęs.
Tačiau dabar, dabar viskas pasikeitė, nes atėjo žiema.
Vieną dieną atsibudau ir supratau, kad nenoriu atsikelti, nenoriu vėl pėdinti per lietų. Bet juk
šiandien šeštadienis! Iškart atsikėliau iš lovos, pasiruošusi naujai dienai, žvilgtelėjau per langą ir …
sninga! Nejaugi tai tiesa? Gal aš vis dar sapnuoju? Tačiau iš gretimų kambarių ir lauko pasklido džiaugsmo
šūksniai. Iš tiesų, atėjo žiemužė. Išbėgau į lauką, dar spėjusi išgirsti mamą sakant, kad nesušalčiau. Bet
aš jau pasišokinėdama nukūriau prie žaidžiančių draugų. Mes lakstėme, žaidėme sniego karą, statėme
senį besmegenį. Mėgavomės žiema. O aš jaučiausi lyg iš naujo gimusi, krykštavau kaip maža mergaitė ir
visi rūpesčiai tartum dūmai išnyko.
Taigi aš labai džiaugiausi po ilgo, sunkaus laikotarpio atėjusia tarsi nauja šviesa – žiema. Nors ir
buvo šalta, ji sušildė mūsų širdis, praskaidrino gyvenimus. Juk tiek nedaug reikia, kad viskas pasitaisytų.
Tik šviesos, artimo meilės, šilumos ir truputį šypsenos.
Miglė Jauniškytė 6p kl.
Pasaka. Išnykti kaip dūmui
Štai šaltą dieną kartą iš namo kamino iškilo juodas it anglis ir lengvas lyg plunksna dūmas. Jis
pirmą kartą gyvenime išvydo saulę, debesis, medžius ir sniegą, mat buvo žvarbi žiemos diena.
Dūmas lengvai pakilo į žydrą dangų ir nešamas šalto vėjo nuskriejo link miško, kuris jau buvo
plikas. Dūmas skriejo ir lakstė tarp šakų nešamas vėjo, bet staiga išgirdo tylų ir vos girdimą šnabždesį:
– Gelbėk…prašau,-kažkas silpnu balseliu šaukėsi pagalbos, bet dūmas nesuprato kas.
– Prašau, padėkit…-dar kartą kažkas jau garsiau, bet vis vien tyliai sukuždėjo.
– Aš čia!-atsiliepė dūmas ir išvydo ant šakos gulintį suglebusį balioną, kuris jau buvo visai
merdintis.
Dūmas greitai priskriejo prie balionėlio ir pasiaukojęs supūtė visą savo sielą ir kūną į balioną,
kad šis galėtų vėl išsipūsti ir atgimti.
– Ačiū,-jau garsiau ir su dideliu nuoširdumu balse tarė balionėlis ir pakilo į dangų lydimas
garsaus juoko savo viduje, nes tas juokas buvo dūmo.
Nuo šiol mes galime daug ko pasimokyti iš šios pasakos ir suprasti, kad mums reikia daugiau
savyje šviesos, kad ir kokie tamsūs esame iš išorės.
Miglė Kaminskaitė 6p kl.
2020 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas