Šeštokai per literatūros ir kalbos ugdymo pamokas perskaitė daug sakmių, kuriose aiškinama, kaip atsirado pasaulis, gamtos reiškiniai, žmogus. Sužinojo, jog pasaulio atsiradimą aiškinantys pasakojimai – tai etiologinės sakmės. Apie žmogaus susidūrimą su mitinėmis būtybėmis – laumėmis, velniais, kaukais, aitvarais – šeštokams buvo įdomiausia skaityti. Pastarosios sakmės vadinamos mitologinėmis sakmėmis.  Mokiniai ne tik suvokė, kas būdinga sakmėms, kaip jos skirstomos, mokėsi jas pasekti klasės draugams, bet ir patys jas kūrė.

    Sakmių kūrimo užduotis mokiniams pasirodė gana sudėtinga, bet kartu ir įdomi. Šeštokai, prisiminę, kokie sakmių požymiai bei kokias sakmes skaitė, traukė lapelius, kuriuose buvo užduotis – sukurti sakmę užrašyta tema. Temų, kuriomis reikėjo sukurti sakmę, buvo pačių įvairiausių: nuo aiškinančių, kaip atsirado pasaulis (Kodėl ežys su spygliais? Kodėl paparčio lapeliai karpyti?Kodėl mėnulis ir žvaigždės šviečia naktį? Kodėl dilgėlės dilgina? Kodėl gandro snapas raudonas? Kodėl drugelis plasnoja?) iki vaizduojančių žmogaus susidūrimą su mitinėmis būtybėmis (Žmogaus susitikimas su laume; Dėl ko velnias nesutaria su Dievu? Aitvaras neša turtus; Žmogaus namuose gyvena kaukas). Mokiniai per vieną pamoką turėjo sukurti sakmę lapelyje pateikta tema. 

    Štai kaip žirafos kaklo ilgumo bei rožės atsiradimo istorijas aiškina 6p kl. mokinės Elija Mendžinskaitė bei Rugilė Sėliukaitė. 

Kodėl žirafos kaklas ilgas?   

   Kartą gyveno dėdė Petras. Jis labai mėgo piešti… Pripiešdavo tokių dalykų, kad net trejų metų vaikas suprasdavo, o suaugusieji – nelabai. Maži vaikai suprasdavo todėl, nes jis piešė tokius dalykus, kokius įsivaizdavo vaikai.

   Vieną dieną Petras norėjo nupiešti savo arklį. Taip ir padarė. Jam labai patiko geltona spalva, todėl, kad būtų įdomesnis arklys,jis jį nuspalvino geltonai. Paėmė teptuką ir norėjo jį pagražinti, bet sujudino ranką ir kaip brėžė ilgiausią brūkšnį per arklio kaklą! Tai taip ir pasidarė ilgas arklio kaklas.

    Dėdė Petras nuliūdo, kad taip išėjo, nes dabar jo mylimas arklys su ilgu kaklu, o per juodą brūkšnį nebesimatė galvos. Dėdė nusprendė pripiešti galvą prie ilgo kaklo. Išėjo ilgas arklys. Galima sakyti, netgi nelabai panašus į arklį. Petras įsirėmino tą keistą arklį, nes jam jis vis tiek buvo labai gražus.                 

    Po kelerių metų keistų dalykų piešėjas žiūrėjo į savo piešinį, žiūrėjo ir mąstė. Žiūrėjo visą dieną. Vakare jis sumąstė. Reikėtų tokio gyvo arklio! Dėdė Petras buvo ne šiaip dėdė Petras. Jis išsimokslinęs buvo! Galėjo viską sukurti iš metalo, elektros, dažų, durų rankenų, medinių šakučių, gėlių ir kitų keistų dalykų! Jis į savo kūrimo puodą įpylė geltonų dažų, šiek tiek juodų, nes jam taip pasirodė gražiau, įmetė savo žaislinį arkliuką ir truputį savo plaukų. Dūmai vis kilo, kilo, kilo ir galiausiai įvyko keistas, mielas, gražus, spalvotas sprogimas! Dėdės Petro kūrimo kambaryje atsirado keistasis arklys, kurį Petras sukūrė. Jis, tiksliau ji (taip dėdė Petras suprato) buvo geltona, su juodais taškučiais, ilgu kaklu, juodomis gražiomis akytėmis. Dėdė Petras ją pavadino Žirafa, toks vardas buvo jo žmonos, kuri jau danguje..                                                                                           

    Kartą gyveno bernelis. Jis buvo įsimylėjęs pačią gražiausią mergelę. Mergelė irgi jį mylėjo, bet jos tėvas buvo karalius. Jis nieku gyvu nebūtų leidęs paprastam valstiečiui vesti jo dukrą. Todėl bernelis dieną naktį suko galvą, ką daryti. Galiausiai sugalvojo – reikia princesei padovanoti kažką, kas būtų nematyta, negirdėta. Tai turi būti kažkas gražaus, kažkas… kvepiančio! Jis sugalvojo –  padovanos princesei nematytą gėlę. Tokią, apie kurią niekas nei nebus sapnavęs. 

    Bernelis išėjo į laukus jos ieškoti, bet nieko gero nerado. Ten buvo paprastos lauko gėlės – ramunės, dobilai…nieko įspūdingo! Tuomet bernelis vėl pradėjo sukti galvą – iš kur gauti gėlę, kurios niekas niekada nematė. Taip bemąstydamas jis užmigo. Miegodamas susapnavo gėlę. Baltą nuostabaus aromato ir grožio gėlę. Ji buvo sudaryta iš mažų lakštelių. Sapne jis praminė ją rože. 

    Atsikėlęs bernelis nusprendė, kad jam reikės sumaišyti kelių gėlių sėklas. Jis paėmė ramunės sėklą, dėl balto jos žiedo, taip pat paėmė dobilo sėklą, dėl jo sluoksniuotumo, dar paėmė jurgino sėklą dėl jo nuostabaus kvapo. Pasodino šias sėklas kartu ir palaistė. 

    Jis labai stengėsi dėl princesės. Laistė gėlę kiekvieną dieną tikrindamas, ar jau išaugo. Bėgo savaitės, bet niekas nedygo. Vieną kartą eidamas pro namą pamatė daigelį, mažą žalią daigelį. Laikui bėgant išaugo krūmas, o ant krūmo nuostabiosios rožės. Jos buvo pieno baltumo ir pasakiško aromato. Jis nuskynė vieną rožę ir nuėjo į karaliaus rūmus. 

    Pasikvietė princesę. Tuomet iškilmingai jos tėvo – karaliaus – paprašė princesės rankos ir padovanojo jai baltąją rožę. Karalius įsižiūrėjo į rožę. Ji jam atrodė kaip deimantas. Jis sutiko atiduoti savo dukrą berneliui. Bernelis susituokė su princese ir tapo karalaitis. Karalius greitai mirė, o bernelis paveldėjo jo sostą. Karalius ir karalienė ilgai ir laimingai gyveno, o rožės paplito visame pasaulyje.